„Savižudybės anatomijoje“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, dažnai pristatanti feministinius spektaklius, kuriuose tyrinėjama moters tapatybė ir patriarchalinio pasaulio modelis. Uršulės Bartoševičiūtės Reikjaviko miesto teatre sukurtas „Makbetas“ buvo nominuotas Islandijos teatro apdovanojimams „Griman“ net penkiose kategorijose. 2022–2023 m. ji dirbo Berliner Emsemble reziduojančia režisiere.
Premjeroje „Savižudybės anatomija“ veikianti Karolina (akt. Augustė Pociūtė) – tradicinėje santuokoje gyvenanti moteris, kuri susirgusi klinikine depresija priima sprendimą nusižudyti. Jos dukra Ana (akt. Augustė Ona Šimulynaitė), bandydama pabėgti nuo savo tėvų santykių ir gyvenimo modelių, nugrimzta į priklausomybę, o vėliau pasitraukia į komuną, kur persvarsto bendruomeninio gyvenimo principus. Pagimdžiusi dukrą Boną, Ana netrukus irgi pasirenka savižudybę. Bona (akt. Elžbieta Latėnaitė), savo ruožtu, bando pabaigti transgeneracinę savižudybės traumą, nutraukti tokių pasirinkimų grandinę. Ji tampa gydytoja ir, priešingai nei jos mama, renkasi racionalų būdą susisteminti ir suvokti savo šeimos istorijos krūvį – siekia medicininių, mokslinių atsakymų. Bonai svarbu užkirsti bet kokią tikimybę, kad ji pratęs šią giminę ir palikuoniams perduos tai, ką pati gavo iš mamos ir močiutės.
Spektaklyje Karolina, Ana ir Bona vaizduojamos panašaus amžiaus – visos jos jaunos trisdešimtmetės moterys ir žiūrovams jų istorijos pasakojamos vienu metu. Skirtingos laiko juostos į vienos giminės gyvenimą leidžia žiūrėti ne kaip į atsitiktinę veiksmų-atoveiksmių kombinaciją, o kaip į transgeneracinę įvykių grandinę.
Spektaklyje taip pat vaidina Vytautas Anužis, Kęstutis Cicėnas, Algirdas Gradauskas, Žygimantė Jakštaitė, Marius Repšys, Aistė Rocevičiūtė, Jūratė Vilūnaitė. „Savižudybės anatomijos“ scenografė ir šviesos dailininkė – Agata Skwarczynska, kostiumus kuria Liucija Kvašytė, muziką – Ieva Parnarauskaitė, choreografė – Oksana Griaznova.
Pjesės autorė britų dramaturgė ir scenaristė Alice Birch į savižudybę, kaip ir byloja pavadinimas, žiūri anatomiškai, t. y. neteisia, nevertina ir neteisina moterų veiksmų, siekdama tam tikro pasakojimo objektyvumo. Autorė, teigdama, kad kūrinį rašė veikiau kaip partitūrą, o ne pjesę, spektaklio kūrybinei grupei ir žiūrovams leidžia į siužetą žiūrėti detektyvo akimis – pastebėti ir fiksuoti neakivaizdžius simbolius, ženklus ir pėdsakus, lydinčius šią giminę, ir taip atrasti, ką kiekvienas iš mūsų nesusimąstydami kartojame, perimame iš tėvų, nešame iš kartos į kartą.
Alice Birch kūryba dažnai lyginama su skandalingos britų dramaturgės Sarah’os Kane pjesėmis – jas sieja panašus santykis su šiuolaikiniu egzistencializmu, dažnai paraštėse liekančių žmonių vaizdavimas, ribinių ir ekstremalių asmens patirčių – savidestrukcijos, institucijų neveiksnumo (ypač santykių su medicinos darbuotojais) – analizė, pervargusios, pasiduodančios moters portretas, seksualinė ir psichologinė prievarta. Moters, paliekančios paskutinius savo žodžius kaip testamentą, įvaizdis.
Spektaklio „Savižudybės anatomija“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks lapkričio 28, 29, 30 dienomis.
