Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Šiaulių, Kauno ir Vilniaus kurčiųjų centrais, kurie jaunuosius kūrėjus įsileido į savo bendruomenę, dalinosi kasdienybe, patirtimis, prisiminimais ir supažindino su savąja kultūra. „Garse Nr. X“ pasirodys ir Vilniaus kurčiųjų centro liaudies teatro „Mimika“ aktorės, kurios gestų kalba pasakos kolektyvines kurčiųjų patirtis.
Apie spektaklio kūrimą kalbamės su režisiere Armanda Rudelyte ir kompozitoriumi Ignu Šoliūnu.
– Esate MMLAB Erdvės debiutų programos dalyviai. Kaip manote, ką naujo ir kitokio jaunieji kūrėjai atneša į teatrą? Kokį teatrą Jums įdomu kurti?
Armanda Rudelytė: Kitokias patirtis, kitokias temas, kitokius kūrybinius principus. Man atrodo, kad jaunieji kūrėjai dažniau stengiasi kurti kolektyvinės kūrybos principais. Man artimesnis socialinis teatras ir kiekvienas mano projektas atsispiria nuo tikrų žmonių istorijų. Aš nesu kūrusi pagal kažkieno pjesę, viskas yra kuriama iš patirties ir reakcijos į aplinką. Man atrodo, kad labai svarbu, kas yra aplink mus ir mes kaip kūrėjai labai daug iš to semiamės.
– Kaip kūryboje įtraukti socialines temas, kad jos netaptų didaktiškos?
Armanda Rudelytė: Labai svarbi forma ir bendras sutarimas su žmonėmis, apie kuriuos pasakojame – mes negalime kalbėti už juos, bet ieškome būdų, kaip atskleisti tas istorijas. Kuriant pirmąjį gatvės spektaklį „IŠMiESTAS“ su kūrybine komanda važiavome į nykstančius Lietuvos kaimus, rinkome žmonių istorijas ir taip gimė dokumentinis gatvės spektaklis, kur žiūrovai per ausines klausėsi realių žmonių istorijų, jų balsų. Kuriant judesio ir cirko spektaklį ,,Kai rėkiu, niekas manęs negirdi’’ spektaklio siužetui inspiracijų sėmiausi iš pokalbių su Vilniaus nakvynės namuose esančiais gyventojais, kurie neturi namų ir yra gyvenę gatvėse, stengiausi šiame spektaklyje be žodžių perteikti vienišumo jausmą. Į spektaklio „Garsas Nr. X“ projektą įtraukėme kurčiųjų bendruomenes, kad jie galėtų patys ateiti ir papasakoti savo istorijas, o mes tik padėtume jiems tą padaryti.
Ignas Šoliūnas: Mes tiesiog perteikiame istorijas, kurios egzistuoja, ir perteikiame jas per save, dėl to nėra išvados iš mūsų perspektyvos – mes nepasakome, tai yra gerai ar blogai, mes tiesiog pasakome, kaip yra.
– Ruošiantis spektakliui „Garsas Nr. X“, koks buvo Jūsų pirmasis žingsnis siekiant suprasti, kaip kurtieji patiria garsą?
Armanda Rudelytė: Kai galvojome apie spektaklio idėją, atsispyrėme nuo to, kas yra garsas ir kas yra tyla. Svarstėme, kas tylą patiria stipriausiai ir supratome, kad kurtieji. Vykome į Šiaulių, Kauno ir Vilniaus kurčiųjų bendruomenes ir klausėme, kaip jie supranta ir jaučia garsą, kas jiems yra tyla, koks jų santykis su girdinčiaisiais. Mes atsispyrėme nuo jų patirties.
Ignas Šoliūnas: Man kaip kompozitoriui labai įdomu, kaip analizuoti garsą iš perspektyvos žmogaus, kuris jo negirdi ir nesupranta. Daug skaitėme, domėjomės, kaip perteikti tą garso suvokimą ir supratome, kad galime tai daryti vaizdais ir šviesa, kuri jaudina daugiausia mūsų receptorių. Režisierius Naubertas Jasinkas, mūsų mentorius, man pasiūlė pasikonsultuoti su kompozitoriumi Gintaru Sodeika, kuris anksčiau kurčiųjų teatre dirbo kaip kompozitorius. Iš jo sužinojau, kaip būdavo kuriama muzika spektakliams, kuriuose vaidina kurtieji, kam ji buvo reikalinga, kokią paskirtį turėjo ir ką ji jiems davė.
– Ką atradote apie kurčiųjų garso ir muzikos supratimą?
Ignas Šoliūnas: Savaime suprantama, kad kurtieji dažnai sulaukia klausimų, kaip jie supranta garsą, bet iš tos perspektyvos, kad akivaizdu, jog jie negirdi. Čia tas pats, kas klausti, ką mums reiškia užuosti per žandą – mes to nepatyrėme ir nesuprantame. Bet per jų patyrimą ir išsiaiškinome, kad egzistuoja tam tikras garso suvokimas net ir jo negirdint.
Armanda Rudelytė: Garsas yra siejamas su vaizdiniu – jeigu jūra banguoja, vadinasi, garsas yra, jeigu ji rami, tai garso nėra. Arba pagal medžius orientuojasi – jeigu mato, kad medžių lapai šnara, tai garsas yra, jeigu ne – tai nėra. Labai įdomus garso supratimas per matymą. Mums pasakojo, kaip stipriai yra jaučiamos vibracijos – kai kažkas pabarbena į duris, pereina vibracija per pilvą, krūtinę. Pagalvojau, kad aš niekada taip stipriai vibracijų nejaučiau.
Ignas Šoliūnas: Vienas iš mus konsultuojančių vertėjų pasakojo, kad kalbant su kurčiaisiais dažnai sėdima ant medinio suoliuko, nes per patį suoliuką jaučiasi balso vibracijos, tad su tavimi kalbantis žmogus fiziškai gali jausti tavo balsą.
Armanda Rudelytė: Vieniems labai patinka tos vibracijas ir jie mėgsta klausytis muzikos, kitiems labai nepatinka tas jausmas, kai kažkas vibruoja jų kūne. Pamenu, vienas vyriškis iš Šiaulių pasakojo, kad labai mėgsta techno muziką ir po susitikimo matėme, kaip jis įsėda į mašiną ir didžiausiu garsu pasileidęs techno muziką nuvažiuoja. Kai kuriems labai patinka jausti garsą.
Ignas Šoliūnas: Pokalbiuose su kurčiųjų centrų nariais išsiaiškinome, kaip jie supranta muziką ir garsą, kaip interpretuoja garsą, kai jo negali susieti su kažkokiu įvykiu ar veiksmu. Išsikėliau sau klausimą – kaip kurčiajam išgirsti Čiurlionio „Jūrą“? Ir šis klausimas mane atlydėjo prie ieškojimų – ne teatrinių, o fizikinių idėjų, kaip galima tokią abstrakciją kaip muzika, kuri neturi net žodžių, perteikti kaip tą patį kūrinį, tik kitokiom priemonėm. Dėl to spektaklyje naudojame vibracines kolonėles, interaktyvias šviesas, projekcijas.
– Ar kuriant spektaklį susidūrėte su kokiais nors iššūkiais bandant derinti garsą ir vizualinius elementus taip, kad jie būtų vienodai prasmingi tiek kurtiems, tiek girdintiems žiūrovams?
Armanda Rudelytė: Mums buvo svarbiausia rasti būdą, kaip išversti kalbą. Mes nesuprantame gestų kalbos, o kurtieji mūsų negirdi. Spektaklyje naudojame gestų kalbą, subtitrus teksto vertimui, vokalinį tekstą, kuris yra įdainuotas. Buvo sudėtinga atrasti tą kalbą, kad ir vieni, ir kiti ją suprastų, bet man atrodo, kad mums pavyko.
Ignas Šoliūnas: Visas spektaklis yra sukurtas iš paveikslų, kuriuos gali suprasti ir kurtieji, ir girdintieji. Viena iš siekiamybių buvo bandyti atrasti būdą, kuris galėtų būti universaliai taikomas visiems spektakliams ir vėliau. Iki to dar tolimas kelias, bet kažkokie griaučiai jau atsiranda.
– Kokią istoriją pasakojate spektaklyje?
Armanda Rudelytė: Eglė Poškevičiūtė, mūsų dramaturgė, surinko ir išvertė visas istorijas, kurias mums papasakojo kurtieji, ir visas jas sudėjo į tekstą, kuris yra kurtas koliažo principu, jungiant visas istorijas. Veiksmas vyksta muziejaus kondensatorių salėje. Vietoje, kuri anksčiau veikė kaip cechas, buvo garsi ir triukšminga, o dabar – visiškai tyli ir surūdijusi. Mums ji asocijuojasi su žmogaus klausa, kuri kažkada veikė, o dabar – nebe. Net ir salėje esantys vamzdynai panašūs į mūsų klausos organą. Spektaklyje šokėjas Povilas Jurgaitis su žiūrovais leidžiasi į tą klausos organą klausytis kurčiųjų istorijų, kur girdimos problemos, su kuriomis jie susidurdavo. Pasakojame, kaip sovietmečiu visuomenė nepriėmė kurčiųjų, juos slėpdavo, paskirdavo dirbti triukšminguose fabrikuose, nes jų klausai tai negalėdavo pakenkti. Jie turėdavo sunkumų mokykloje, kai vaikai tyčiodavosi dėl negirdėjimo, arba jie buvo mokomi kalbėti, o tai jiems buvo sudėtinga suprasti ir daryti. Vėliau pradėjo kurtis kurčiųjų bendruomenės ir atsirado erdvė susitikti, bendrauti, mažinti atskirtį. Spektaklyje mes norime atskleisti tą praeitį, kuri buvo paslėpta ir užmiršta.
Ignas Šoliūnas: Antroje spektaklio dalyje kylame į pagrindinę salę, kur dainuoja ansamblio ,,Melos” vokalistės. Naudojame vibracines kolonėles, prie kurių prisilietus ranka jaučiamas vokalisčių balsas ir jų dainavimas matomas vizualiai panaudojant šviesas. Tada dingsta atskirtis tarp to, ką mes galime jausti ir ką galime girdėti. Mes balsą ir garsą suprantame taip, kaip supranta kurtieji, mes tampame tokie patys.
Armanda Rudelytė: Kurtieji interviu metu minėjo, kad balsas jiems yra mažiausiai suprantamas dalykas. Kitus dalykus jie gali jausti, bet su balsu tą padaryti yra sunku. Todėl ir naudojame vibracines kolonėles, kad per jas būtų galima suprasti balso vibraciją ir ją pajausti. Stengiamės atrasti, kaip sujungti tuos du pasaulius.
– Kodėl Jums svarbu akcentuoti praeitį? Ar svarbu parodyti, kaip stipriai situacija pasikeitė ir kokius pokyčius matome šiandien? Ar kalbama apie žmones, kurie dar prisimena šį laikotarpį kaip itin traumuojantį ir nori apie jį kalbėti?
Armanda Rudelytė: Kurdami spektaklį atsispyrėme nuo to klausimo, kaip kurtieji supranta muziką ir garsą, bet tai, ką jie papasakojo, pakeitė spektaklio konceptą, suteikė gylio. Kai mes nuvažiuodavome į kurčiųjų centrus, ten dažniausiai susitikdavome su vyresniais žmonėmis ir jie pasakodavo apie sovietmečio laikotarpį, jį prisimindavo kaip tamsų ir baisų, dažnai kartodavo, kad dabar yra daug geriau. Jiems buvo nedidelis šokas, kad paskutinius kelerius metus tiek daug žmonių pradėjo juos matyti, nori bendrauti, kurti drauge, bendradarbiauti. Jie džiaugiasi tuo.
Ignas Šoliūnas: Svarbiausias dalykas, ką visi akcentavo, yra tai, kad pradėjo kurtis bendruomenės, atsirado gestų kalbos mokyklų, kurių anksčiau nebuvo. Vyresnieji kalba, kad galėjo būti daug lengviau daug anksčiau, bet nebuvo.
Armanda Rudelytė: Taip pat traumuojantis dalykas, kurį patyrė kurtieji, buvo gestų kalbos uždraudimas. Žmonės ja kalbėdavo slapčia, nes nenorėdavo, kad į juos keistai žiūrėtų aplinkiniai. Vienas bendruomenės narys pasakė, kad jeigu visas pasaulis mokėtų gestų kalbą, tokios negalios kaip kurtumas nebūtų. Ir atrodo, kad tai yra labai graži, labai teisinga mintis.
– Su bendruomenėmis pradėjote dirbti šią vasarą – vos keli mėnesiai iki spektaklio pristatymo. Panašu, kad buvote labai atvirai priimti, dvi Vilniaus kurčiųjų centro narės Nijolė Karmazienė ir Neringa Andreikėnienė prisijungė prie spektaklio kūrimo. Kuo ypatinga kurčiųjų bendruomenė ir ko girdintieji galėtų iš jos pasimokyti?
Armanda Rudelytė: Man labai patinka jų bendruomeniškumas, kaip jie vieni kitus palaiko, susiduria su panašiomis problemomis, drauge susirenka, švenčia šventes, lanko būrelius. Atrodo, kad jie yra labai sutelkti.
Ignas Šoliūnas: Bendruomeniškumas tikrai labai stiprus. Gal dėl to, kad pats bendravimo būdas toks, kuris verčia sutelkti visą savo dėmesį į kitą žmogų tam, kad galėtum suprasti, ką jis nori pasakyti. Bet tuo pačiu jie ir susiduria su ta problema, kad mums kalbėti ir pasidalinti informacija yra daug paprasčiau. Galiu ją papasakoti visiems, kurie yra kambaryje, nepriklausomai nuo to, į ką žiūriu. Dėl to kurtiesiems yra sunkiau greičiau užfiksuoti visą informaciją, kuri yra aplink.
Armanda Rudelytė: Visame spektaklio kūrimo procese dirbome su gestų kalbos vertėju. Labai įdomus procesas taip dirbti, kai vieni kitiems perduoda informaciją. Bet kartu ir ieškojome, kaip susikalbėti, ir atrodė, kad dažnai ir nereikia žodžių, pakanka žvilgsnio ar rankų judesio.
