Su savo kūrybiniais bendražygiais Prabhu Edouardu (perkusija) ir Jeanu-Philippe‘u Dary (klavišiniai) festivalyje „Gaida“ jis pristatė projektą „Tomorrow Comes The Harvest“, kurio improvizacijose susilieja elektronika, fortepijonas ir „world music“ ritmai.
Projekto autoriai „Tomorrow Comes The Harvest“ apibūdina kaip „jungtines talentingų muzikantų pastangas ir vizijas apie tai, kuo ypatinga yra muzikos meno forma“ ir „nežinomybės tyrinėjimą, peržengiant susikertančius garsus ir ritmą daugybe improvizacinių dalių.“ Šio sumanymo iniciatoriai – J. Millsas ir, deja, jau velionis „afrobeat“ kūrėjas, Nigerijos būgnininkas Tony’s Allenas.
Abiem šiems iš pažiūros skirtingo profilio muzikantams buvo savaip artima sena tradicija naudoti muziką aukštesniam sąmonės lygiui pasiekti – ar tai būtų hipnotizuojantys afrikietiški, ar į transą vedantys techno muzikos ritmai. J. Millsas ir T. Allenas kurį laiką gastroliavo kartu su klavišininku J.-Ph. Dary ir trise dėliojo „Tomorrow Comes The Harvest“ pagrindus, tačiau 2020 m. T. Allenas mirė. Visgi J. Millsas norėjo toliau tęsti projekto plėtotę, tad pakvietė drauge prisijungti tablos virtuozą P. Edouardą.
Dabar kartu grojančios trijulės idėjinis vedlys J. Millsas išgarsėjo 1980-aisiais, Detroite pasirodydamas „The Wizard“ slapyvardžiu. Jis buvo vienas iš tuometinio pogrindinio judėjimo „Underground Resistance“ įkūrėjų; šis judėjimas jungė įvairius Detroite grojančius techno didžėjus, kurių muzikai būdingi miesto industrinio kraštovaizdžio įkvėpti agresyvūs ritmai, minimalizmas ir afrofuturizmo temos.
Be kita ko, „Underground Resistance“ atkreipė dėmesį į socialines ir politines problemas ir kvietė tyrinėti savo tapatybę eksperimentuojant ir neapsiribojant rasės ar etninės kilmės implikuojamais identiteto elementais. Pats J. Millsas kaip kūrėjas taip pat nuolat „kerta“ įvairių menų sienas ir savęs neriboja žanrų rėmuose: pavyzdžiui, jis buvo pirmasis didžėjus, pradėjęs bendradarbiauti su simfoniniais orkestrais (kūriniai „Blue Potential“, „Where Light Ends“ ir kt.), muzikoje mėgsta „fusion“ skambesį, yra sukūręs garso takelių kino juostoms, o taip pat yra ir vizualiųjų menų kūrėjas, kurio darbus buvo galima išvysti Londono „Barbican“ ir „South Bank“ centruose, Paryžiaus Pompidou centre ir kt.
Projekte „Tomorrow Comes The Harvest“ ryškiai atsispindi J. Millso polinkis neapsistatyti sienomis ir laisvai tyrinėti. Kaip pažymėjo pasirodymą trumpai pristačiusi atlikėjų atstovė, kertinis „Tomorrow Comes The Harvest“ dėmuo yra improvizacija – kaskart pasirodymas suskamba vis kitaip. Pasirodymo metu elektroniką valdęs menininkas scenoje improvizavo su P. Edouardu ir J.-Ph. Dary, kurie trise kūrė ekstatišką, nuosekliai į savotišką transą vedusią muzikinę patirtį: nuo pradžioje skambėjusio sukaupto, kiek meditatyvaus „drone“ iki techno atgarsiais paskaninto virtuoziško skambesių sproginėjimo.
Iš pradžių nustebino, kad scenos centre atsidūrė ne didžiausia šio trio žvaigždė – J. Millsas, o P. Edouardas. Tačiau pasirodymo eigoje šis pasirinkimas visgi pasirodė labai natūralus. Atrodė, kad būtent P. Edouardas yra trio ašis: jis dažnai ėmėsi lyderio vaidmens intensyvinant, tęsiant ar užbaigiant improvizacijas, be to, jo grojimo technika darė didžiulį įspūdį ne tik garsiškai, bet ir vizualiai.
Šis indų-prancūzų kilmės perkusininkas ir kompozitorius yra tablos (tai P. Azijoje paplitęs instrumentas) virtuozas, mokęsis pas tablos meistrą Pandit Shankar Ghosh, ir šiuo metu laikomas vienu universaliausių savo kartos tablos atlikėjų. P. Edouardas „Tomorrow Comes The Harvest“ pasirodyme nevaržė savęs ir, regis, kvėpavo didžiule laisve bei pilnai atsidavė malonumui muzikuoti – jo virtuoziškos rankos ant perkusijos liejo įmantriausius ir vikriausius ritmus, kurie savaip diktavo muzikos tėkmę.
Harmoningą dialogą su perkusininku savo elektronikos garsais nuolat kūrė J. Millsas: ar tai būtų „drone“, ar techno kick‘ai, ar aibė kitų sintezatoriais išgaunamų elementų. Beje, nepaisant J. Millso techno šaknų, šis žanras pasirodymo visumoje užėmė saikingą vietą ir labiausiai „išlindo“ antroje pusėje – link pasirodymo galo ir bise, per kurį dalis žmonių akivaizdžiai labiau norėjo šokti, o ne sėdėti ant kėdžių. Skirtingi akustiniai ir elektroniniai instrumentai su sava muzikos kalba improvizacijose organiškai susijungė į vientisą visumą, kurioje elektronikos ritmai, pavyzdžiui, neužgožė P. Edouardo akustinės perkusijos, o kaip tik harmoningai papildė.
Kažkiek klausimų sukėlė tik J.-Ph. Dary vaidmuo. Klavišininkas jokiu būdu netrukdė muzikinio vyksmo, tačiau jo indėlis atrodė mažiausiai žymus. Neskaitant keleto vietų, kur jo improvizacijos fortepijonu gana ryškiai struktūravo muziką, o sintezatoriai papildė visumą spalvomis, bendrai pasirodė, kad pasirodymui būtų užtekę tik dviejų atlikėjų. Galbūt tai lėmė ir paties instrumento akustinės savybės, tačiau elektronika ir perkusija akivaizdžiai dominavo.
Tačiau ši detalė nebuvo tokia svarbi, kad užgožtų bendrą įspūdį, kurį geriausiai atspindėjo publikos griausmingos ovacijos, entuziastingi šūksniai ir išreikalautas bisas, dar keliolikai minučių panardinęs į intensyvų „fusion“ transą.
* * *
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: gruodžio 5 d. festivalio „post scriptum“ LVSO koncertų salėje – JAV muzikos garsenybės Caroline Shaw koncertas Vilniuje su įžymia Niujorko mušamųjų grupe „Sō Percussion“. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Visa programa www.gaida.lt.
