Festivalio „Gaida“ dienoraštis. Aštuntoji diena: Nicolas Altstaedtas ir LNSO

Koncerto programoje – trys Lietuvoje pirmąsyk atliekami kūriniai: Enno Poppe’o „Altbau“, Rūtos Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui ir Esos-Pekko Saloneno Koncertas violončelei ir orkestrui.  Dienoraščio akylus skaitytojas turėjo pastebėti, kad šių metų festivalyje gana reikšminga vieta skirta styginiams instrumentams ir ypač smuikui. Šio vakaro smuikui skirtas koncertas – jau antrasis po L. Francesconi „Duende“, o kur dar L. Narvilaitės ir Ž. Martinaitytės kitokių žanrų kūriniai, taip pat skirti solo smuikui. Taigi nepaisant vis garsiau besireiškiančios elektroninės ir kompiuterinės muzikos, klasikiniai instrumentai – smuikas, altas, violončelė – tebėra aktualūs šių dienų kūrėjams, juolab atlikėjams, kurių netrūksta pasaulio koncertų salėse. Žingeidi publika – dar vienas, kone svarbiausias koncertų ir festivalių komponentas.

Koncertą pilnutėlėje salėje pradėjo orkestras, atlikdamas šių metų „in focus“ kompozitoriaus E. Poppe'o „Altbau“ („Sena statyba“ arba „Senas pastatas“). Tai jau antrasis simfoninis šio autoriaus veikalas festivalyje, demonstruojantis nepaprastą autoriaus savitumą ir sėkmę įgyvendinant itin originalias komponavimo idėjas. Jo kūrinių klausymas disciplinuoja, sutelkia intelektą ir nuostabą pasiektu rezultatu. Ar tai įprastas simfoninio orkestro skambesys? Tikrai ne, bet klausaisi nevargdamas, pasiduodamas kompozitoriaus minties įtaigai. Po pirmojo koncerto sužinojau, kad dar prieš ketverius metus laidoje „Modus“ Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas yra šį kompozitorių pristatę. (Siūlau pasiklausyti Radiotekoje: 2020.05.16.)

E. Poppe'as rašo muziką neįprastais pavadinimais („Druska“, „Spinta“, „Aliejus“, „Medis“, opera „Darbas, maistas, būstas“...) įvairioms instrumentų sudėtims, savo laiku ypač mėgo klavišinius ir Hamondo vargonus. Pasak M. Urbaičio, akivaizdi technologijų ir kompiuterių įtaka susijungia su žaisme, pulsacijomis ir duoda labai įdomų muzikos pavidalą. Jo ironiški komentarai atspindi kritišką požiūrį į gyvenimo tikrovę, o pasak Š. Nako, N. Poppe'as yra karštas kapitalistinės sistemos kritikas. Galima sakyti, kad koncerte atliktame dviejų dalių „Altbau“ kompozitorius naudojasi jungtimis tarp tvarkos ir chaoso – varis ir paskiri pučiamieji kaitaliojasi su styginių tutti ir solo, garsinės dėmės su aiškiai fiksuojama mikrostruktūra arba vieno garso unisonu, sudėtingai pulsuojantis ritmas su staigiu ramybės pliūpsniu. M. Pitrėno diriguojamas orkestras sėkmingai įveikė gausias kompozitoriaus užduotis.

R. Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui iš Vokietijos sugrąžino į namus. Ambicingai sumanytas trijų dalių Koncertas – ilgas, daugybe minčių ataustas veikalas, kurį pristatė mūsų virtuozė Dalia Kuznecovaitė. Jos ugningu solo kūrinys ir prasideda. Kompozitorė, pati grojusi smuiku, šio instrumento galimybes išmano ir stengėsi kuo geriau ir gausiau jas išnaudoti, gal kartais net ir persistengė. Kūrinys stebino minčių gausa, tačiau sujungti jas į pagavų vyksmą ne visada sekėsi. Sėkmingiausios pirmosios dvi koncerto dalys, kuriose solistė gali pasireikšti dar ir dviem nemenkom kadencijomis, o orkestras – sužėrėti spalvomis ir garso jėga. Trečioji koncerto dalis pasirodė ištęsta, stokojanti „rišamos medžiagos“, ypač dėl per ilgos dar vienos kadencijos, panėšėjusios į smuiko techninių galimybių studiją, nelabai ką bendro turinčią su kūriniu. Autorė valdo orkestrą, partitūroje gausu puslapių, kai muzika alsuoja laisvai, girdime gamtos garsus su nuostabiais paukščių balsais. Bet pasaulis pilnas ir žiaurių įvykių bei tragedijų, kurių atgarsius taip pat girdime R. Vitkauskaitės kūrinyje. D. Kuznecovaitė pagirtinai atliko jai skirtą ir dedikuotą koncertą, grojo nuoširdžiai su tikros virtuozės užmoju. M. Pitrėno vedamas orkestras buvo labai jautrus ir ištikimas solistės partneris.

Trečioji koncerto premjera – Esos-Pekko Saloneno Koncertas violončelei ir orkestrui. Šį veikalą kompozitorius parašė 2016 m. ir skyrė garsiajam Yo-Yo Ma, bet dabar jį atlieka ne vienas pasaulio violončelės virtuozas. Mums labai pasisekė, kad pirmą kartą Lietuvoje šį koncertą atliko puikus muzikantas, vienu geidžiamiausių ir įvairiapusiškiausių menininkų tituluojamas violončelininkas N. Alstaedtas. Jo gilus muzikalumas ir muzikos pažinimas atskleidė visus įmanomus šios muzikos klodus. Stulbinantis tikslumas derėjo su reikiama ekspresija, meninė įtaiga – su jautria menine siela, juvelyriškai atliekami greiti pasažai – su jaudinančiu žmogaus balsui prilyginamu garsu. Kaip tik garso kokybė ir vibrato būdas priminė, kad šis violončelininkas po įvairių pedagogų Berlyne studijas baigė pas Davidą Geringą.

E-P. Salonenas rašo sudėtingą muziką, ir tai nenuostabu. Būdamas simfoniniu dirigentu jis atliko kalnus klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, tad jo galvoje nuolat knibžda gausybė idėjų. Klausantis šio koncerto pirmosios dalies galvojai apie impresionistinės muzikos spalvingumą, gamtos peizažus su paukščių balsais. Kitose koncerto padalose pasigirsta dramatiškesnių veržlių minčių, aštrių ritmų, orkestro faktūra tirštėja, instrumentų balsai stiprėja, prisijungia antrasis solistas su bongais, mušantis sudėtingą ritmą (gal tai aliuzija į Pietų Amerikos indėnų muziką?). Visos muzikos eigos be partitūros nenupasakosi, tačiau ji puikaus atlikimo dėka buvo tokia uždeganti, tarsi pats dalyvautum jos vyksme. 

Bravo orkestrui, maestro M. Pitrėnui ir solistui, kurio publika nepaleido tol, kol jis nepagrojo Bacho G-dur siuitos fragmento. 

* * *