Scenoje „Cello Club“ pasirodė išplėsta sudėtimi: Arnas Kmieliauskas, Domas Jakštas, Evaldas Petkus, Povilas Jacunskas, Rokas Vaitkevičius, Edmundas Kulikauskas, Dainius Misiūnas ir Šarūnas Pozniakovas.
Programą pradėjo Enno Poppe’s „Zwei Stücke“ šešioms violončelėms. Kūrinys iš karto nuteikė intelektualiai ir įsiklausyti į menkiausius lėtos muzikinės naracijos garsinius niuansus skatinančiai atmosferai. Poppe’s muzika reikalauja „gilaus klausymo“ (šį terminą pasiskolinau iš Liucernos festivalio podkasto pavadinimo). Jos klausytis, o šiuo atveju klausymasis tolygu tyrinėjimui, reikia žvelgiant tarsi pro mikroskopą, labai susitelkus, ir tuomet atsiskleidžia garsinių mikroįvykių įvairovė.
Tiesą sakant, nelabai nuo šios stilistikos pasirodė nutolęs ir toliau skambėjęs Kaijos Saariaho „Neiges“ aštuonioms violončelėms. Šios pernai mirusios, vienos garsiausių dabarties kompozitorių muzika gana neblogai pažįstama „Gaidą“ sekantiems klausytojams. Kaija Saariaho yra buvusi šio festivalio kviestine kompozitore, nemažai jos kūrinių buvo atlikta festivalio programose. Kūrinį „Neiges“ pati Saariaho apibūdino taip: „Mąstydama apie aštuonių violončelių ansamblį pirmiausia pagalvojau apie matines ir tamsias faktūras. Taip pat norėjau sugrįžti prie kai kurių simetrijos idėjų. Apie visa tai mąstydama, pamačiau iš tamsaus, rudeniško Suomijos dangaus krentančias snaiges. Susitelkus į sniegą, galvoje išryškėjo mintis sukurti variacijas.“
Variacijose bandoma garsais pagauti sniego įspūdį ir struktūrą: pirmoje dalyje „Nuages de neige“ („Sniego debesys“) naudojama tolygi ir linijinė faktūra, toliau dvi „Etoiles de neige“ („Sniego žvaigždės“) dalys pagrįstos simetrijos ir pasikartojimo idėjomis, dalyje „Aiguilles de glace“ („Ledo adatos“) ledinių adatų įvaizdis kuriamas naudojant „pizzicato“ grojimo techniką ir „ostinato“ figūras, o dviejose „Fleurs de neige“ („Sniego gėlės“) dalyse, kaip rašo pati autorė, ji siekė priminti harmoninių trelių iš pirmos dalies pabaigos faktūrą. Ansambliui „Cello Club“ pavyko jautriai įsiklausyti į subtilų Saariaho kuriamą muzikinį piešinį ir perteikti jį klausytojams.
Ryčio Mažulio „Circulatio“ šešioms violončelėms pratęsė jo mikropolifoninės kūrybos kryptį. „Kūrinys yra dar viena mane pastaruoju metu dominančios problemos studija: koks santykis tarp sistemiškai organizuotų parametrų ir atsitiktinumo, tarp griežtos tvarkos ir intuityvių post-sistemiškų (tai – lyg ir Algirdo Martinaičio terminas) sprendimų yra optimalus kompozicijoje“, – apie savo kūrinį rašė kompozitorius. – „Šioje pjesėje mėginau pritaikyti tikslias skaičių progresijas, siekdamas labai laipsniškos kaitos garso aukščiuose ir ritmikoje.“
Pavadinimą „Circulatio“ Mažulis sako pasiskolinęs iš baroko muzikinės retorikos, jis reiškia sukimąsi, ciklišką judėjimą ratu. Atliekant kūrinį iš tiesų girdėjome laipsniškai greitėjančius ir lėtėjančius muzikinius piešinius ir intonacinį muzikinio „dūzgesio“, kurį sudarė mikroerdvėje sutelkti mikrotoniniai intonaciniai motyvai, kilimą iki kulminacinio aukščiausios mūsų girdėtos garsų skalės (berods, oktavos ribose) unisono.
Tam tikra prasme panašiai plėtojosi ir Justės Janulytės „Unanime“ aštuonioms violončelėms muzikinė faktūra ir kūrinio eiga. Laipsniškas muzikinės faktūros auginimas ir tirštinimas yra tapęs Janulytės „vizitine kortele“, įdomu buvo išgirsti, kaip šis auginimas skamba atliekamas violončelių ansamblio. Pasak Janulytės, čia styginių oktetas traktuojamas kaip vientisas kūnas. Jame „kiekvienas ansamblio balsas yra akustinis atspindys kitų linijų, judančių erdvėje pagal skaičiaus 8 figūrą – begalybės ir nuolatinės / cirkuliacinės laiko ir energijos tėkmės simbolį“.
Koncerto desertui kantriajai publikai buvo pateiktas Steve’o Reicho „Cello Counterpoint“ aštuonioms violončelėms. Reicho muzikos daug pristatinėti nereikia – Lietuvos naujosios muzikos mėgėjai ją puikiausiai pažįsta. Keletas žodžių apie šį kūrinį: jo pirmoji ir paskutinė dalys paremtos panašiu keturių akordų junginiu, o antroji, lėta, dalis yra kanonas, kuriame artėjant pabaigai nuskamba septyni atskiri balsai. Reichas teigė, kad „Cello Counterpoint“ yra vienas iš sudėtingiausių jo kada nors parašytų kūrinių, reikalaujantis suvaldyti itin įtemptus, greito judėjimo ritminius santykius, kurie nėra įprasti violončelės repertuare. Galima patikėti kompozitoriumi, kad jo kūrinio atlikimas nėra paprasta užduotis atlikėjams, tačiau žvelgiant į „Cello Club“ violončelininkus, atrodė, kad visgi ši užduotis yra labai įtraukianti. Klausytis atlikimo buvo lygiai taip pat smagu, kaip ir, greičiausiai, groti Reichą.
Premjerų koncertas nebuvo „lengvo klausymo“ muzikos patyrimas, tačiau sutraukė pilnutėlę salę klausytojų. Galima spėti, kad dar tik penkerius metus gyvuojantis „Cello Club“ jau turi subūręs savo gerbėjų „klubą“.
* * *
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: šį vakarą, spalio 28 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – susitikimas su festivalio „Gaida“ kviestiniais kompozitoriais Enno Poppe (Vokietija) ir Juste Janulyte. Moderuoja Rasa Murauskaitė-Juškienė. Susitikimas su Enno Poppe rengiamas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu. Renginys nemokamas, įėjimas be bilietų.
Spalio 29 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – pasaulinė violončelės garsenybė Nicolas Altstaedt (Vokietija, Prancūzija), smuiko virtuozė Dalia Kuznecovaitė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas. Programoje: Enno Poppe, Rūta Vitkauskaitė (Koncerto smuikui ir orkestrui pasaulinė premjera), Esa-Pekka Salonen (Koncertas violončelei ir orkestrui). Bilietus platina Kakava.lt.
Spalio 30 d. 19 val. Menų spaustuvėje – vieno garsiausių dabarties vokiečių kompozitorių Enno Poppe kūrinys „Rundfunk“ devyniems sintezatoriams, atliekamas žymaus Berlyno kolektyvo „ensemble mosaik“. Renginio partneris – Goethe’s institutas Vilniuje. Bilietus platina Kakava.lt. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Visa festivalio programa www.gaida.lt.
