Norint pristatyti visas aktualias gaidas, ko gero, reikėtų organizuoti nesibaigiantį renginį, nes muzika nuolat keičiasi čia ir dabar. „Gaidos“ programa kasmet stengiasi aprėpti gana platų aktualios muzikos spektrą nuo laiko patikrintų iki šiuolaikinių kompozitorių kūrybos ir įvairių saviraiškos priemonių. Kiekvienam mūsų aktuali gaida turbūt reiškia skirtingus garsus, kad ir kiek universali kalba būtų muzika.
Ko gero, labiausiai nutolę nuo akademinės aplinkos, aukštosios kultūros renginių filharmonijose ar bažnyčiose, buvo du vakarai „Kablyje“. Nieko nuostabaus, kad tam buvo pasirinktas legendinis „Kablys“, jau ne vieną dešimtmetį reprezentuojantis alternatyvą masinei kultūrai. Jo klasikinis, tačiau aptrupėjęs interjeras maloniai disonavo su moderniomis technologijomis sukurtais garsais ir vaizdais.
Vakarą pradėjo Hanoveryje reziduojantis kompozitorius, kuratorius ir multimedijos menininkas P. Henkelis, pristatęs naujausią, jau ketvirtąją savo audiovizualinio projekto „Grid“ dalį. Karantino metu gimęs kūrinys tyrinėja subjektyvumo sąvoką. Kaip sakė pats menininkas: „Užuot sutelkęs dėmesį į žmogaus jausmus ar bandydamas pašalinti subjektyvumą, savo kūryboje susitelkiu į kūną. Jį matau kaip vietą, kur sąveikauja, keičiasi ir juda skirtingos jėgos. Tam tikra prasme tai yra mano atsakymas į subjektyvumo klausimą kūryboje, kuris gali veikti už romantinių ir kapitalistinių idėjų ribų“. Jo muzika, pasižyminti gestiniu nestabilumu ir išplėstiniu ekspresionizmu, o kūriniai tyrinėja technologijų ir visuomenės nesėkmės(-ių) pasekmes, taikant moksliniais tyrimais pagrįstą metodą.
Ir iš tiesų, kartais šis pasirodymas priminė šiek tiek didaktinę socialinę dabartinės žmonijos būsenos ataskaitą. Didžiuliame ekrane nuolat mirgėjo įvairiais komunikaciniais saitais susiję naktiniame mieste judantys taškai. Būtent santykiai yra vienas svarbiausių šio kūrėjo kompozicijos aspektų. Daugiausia dėmesio skiriama kūnui ir jį deformuojantiems bei judinantiems jėgos laukams. Kartais vaizdas buvo padalintas daugybę mažų ekranų, primenančių įvairių tarnybų stebėjimo pultą, o pasirodymo pabaigoje žaviai bauginantis auroros mirgėjimas pamažu transformavosi į kareivių siluetus.
Antrojoje dalyje elektroninės muzikos ir eksperimentinio audiovizualinio meno kūrėjas bei atlikėjas Franckas Vigroux kartu su kūrybiniu bendražygiu vaizdo menininku Antoine’u Schmittu surengė intensyvų ir kontrastingą audiovizualinį pasirodymą „Atotal“. Jame duetas siekia rekonstruoti metodus, kuriuos totalitariniai režimai naudoja kritiniam mąstymui ir valiai slopinti.
F. Vigroux – elektroninės muzikos ir eksperimentinio audiovizualinio meno scenų veteranas, pradėjęs savo veiklą daugiau nei prieš 20 metų. 2019-aisiais šis įvairiapusis menininkas „Gaidoje“ atliko savo kūrinį „Chronostasis“, o 2021-aisiais „Sirenose“ pristatė tarp elektroninės operos ir audiovizualinio meno balansuojantį spektaklį „Flesh“.
„Atotal“ nuo pirmųjų sekundžių atakavo publiką pasikartojančiais garsais ir vaizdais. Duetas šaltai ir metodiškai skverbėsi į publikos sąmonę, nepalikdamas kitų pasirinkimų. Jei F. Vigroux dar rodė kažkiek emocijų ir judėjo, tai jo kolega A. Schmittas atrodė kaip šaltakraujis chirurgas. Ar tai buvo popkoncertuose įprastas garso skirtumas tarp apšildančių ir pagrindinių atlikėjų, ar tiesiog prancūzo kuriamas garso audinys buvo gerokai tankesnis, tačiau garso lygis gerokai pakilo. Jautresnius žmones toks puolimas galėjo ir sužeisti, tačiau, atrodo, visi žinojo, kas jų laukia ir nuolankiai tai priėmė. Galėjai nebent užsimerkti, taip eliminuodamas bent vieną iš juslių.
Savo vizualinį lauką apribojęs iki juodai baltų kubų, sudarančių savotišką matricą, A. Schmittas ją vartė, sukiojo ir tampė pagal labai konkrečias ir metodiškas F. Vigroux gigantiškų mechaninių ritmų ir iškraipytų tekstūruotų gitarų ir sintezatorių komandas. Minėti kubai ir bendra nuotaika kiek priminė režisieriaus Vincenzo Natalio mokslinį fantastinį siaubo filmą „Kubas“. Jo herojai buvo priversti keliauti iš kubo į kubą, tačiau niekada nežinojo, kas jų laukia kitoje erdvėje. „Atotal“ panašiai ieško įtrūkimų sistemoje, išskaidančių vaizdo ir garso atomus.
Pasirodymas, po kurio niekam nekilo mintis šaukti „Pakartot!“, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nesuvirpino jokių giluminių stygų. Pasirodymas dar kartą patvirtinęs unikalų, monolitinį skambesį, pavertusį F. Vigroux vienu išskirtiniausių šiuolaikinių elektroninės muzikos atlikėjų. Tikrai aktuali gaida, visuomenei savo noru judant į Davido Karpo romane „Vienas“ aprašytą pasaulį.
* * *
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: šį vakarą, spalio 27 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje – vienintelio Lietuvoje violončelių kolektyvo „Cello Club“ įspūdingas erdvinis premjerų koncertas. Programoje: Steve Reich, Justė Janulytė, Enno Poppe, Kaija Saariaho, Rytis Mažulis. Bilietus platina „Kakava.lt“.
Spalio 28 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – susitikimas su festivalio „Gaida“ kviestiniais kompozitoriais Enno Poppe (Vokietija) ir Juste Janulyte. Moderuoja Rasa Murauskaitė-Juškienė. Susitikimas su Enno Poppe rengiamas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu. Renginys nemokamas, įėjimas be bilietų.
Spalio 29 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – pasaulinė violončelės garsenybė Nicolas Altstaedt (Vokietija, Prancūzija), smuiko virtuozė Dalia Kuznecovaitė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas. Programoje: Enno Poppe, Rūta Vitkauskaitė (Koncerto smuikui ir orkestrui pasaulinė premjera), Esa-Pekka Salonen (Koncertas violončelei ir orkestrui). Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Visa festivalio programa www.gaida.lt.
