Festivalio „Gaida“ dienoraštis. Penktoji diena: Hugo Ticciati ir tekanti, banguojanti, alsuojanti lietuvių kompozitorių muzika

Vakaro intriga vieniems galbūt buvo grupės „Radiohead“ nario Jonny Greenwoodo siuita „There Will Be Blood“ iš muzikos žinomam Paulo Thomaso Andersono to paties pavadinimo filmui, kitiems, tarp kurių – ir šių eilučių autorė, įdomiausia buvo trijų lietuvių kompozitorių Justės Janulytės („Gaidos“ kompozitorės „in focus“), Žibuoklės Martinaitytės ir Loretos Narvilaitės kūrinių premjeros. Taip pat koncerte nuskambėjo dar vienos „Gaidos“ kviestinės kompozitorės Caroline Shaw (JAV) kūrinys. 

Koncertą pradėjo Jonny Greenwoodo siuita „There Will Be Blood“ (2005–2012). Hugo Ticciati jos nedirigavo priešais orkestrą, bet stojęs greta pirmojo LKO smuiko Irmos Bakševičienės griežė kartu su orkestru, karts nuo karto parodydamas tempą, metrinę formulę ir pan. Keleto dalių Greenwoodo siuita skirta „lengvam klausymui“. Ji neišgąsdino klausytojų, kurie galbūt buvo labiau atėję pasiklausyti Ticciati ir LKO, nei pritraukti pačios koncerto programos.

Visgi toliau nuskambėjusi Loretos Narvilaitės kūrinio „Kur veda kopų kelias“ smuikui ir styginių orkestrui (2024) pasaulinė premjera netapo dideliu kontrastu Greenwoodo siuitai ta prasme, kad Narvilaitės opusas taip pat nėra radikaliai modernus ar avangardinis, ir net tiems klausytojams, kurie nėra pratę prie šiuolaikinės muzikos, manyčiau, Narvilaitės kūrinys nekėlė estetinių klausymosi iššūkių. Tai šiuolaikinė koncertinė muzika, kurio šaknys – lietuviškoji XX–XXI a. filharmoninė naujosios muzikos tradicija, besiremianti, greta kitų mūsų klasikų, Osvaldo Balakausko (kurio kompozicinei mokyklai priklauso Narvilaitė) opusais. 

Pasak Klaipėdoje gyvenančios ir kuriančios Narvilaitės, jos kūrinyje ryškiausi leitmotyvai – tai miesto ir jūros temos. Smuiko ir styginių orkestro spalvomis tapomas šalia kopų gaudžiančio pajūrio miesto peizažas, kuriam autentiškumo suteikia atklydęs Mažosios Lietuvos regiono liaudies dainos motyvas ir uostamiesčio garsinį savitumą perteikiantys skambesiai.

Pati autorė taikliai apibūdina ir banguotos solisto melodinės linijos trajektoriją, kuri „slysta ir byra tarsi kopų smiltys“. Hugo Ticciati šį kartą pasirodė solisto amplua, o jam atitarė nemažai minėtos koncertinės lietuviškosios klasikos atlikęs LKO. Norom nenorom Narvilaitės kūrinį pradėjus lyginti su Balakausko opusais, Ticciati pradedi gretinti su mūsų naujosios muzikos propaguotojais, tokiais kaip smuikininkai Rusnė Mataitytė, o vyresniųjų atminty – ir Raimundas Katilius. 

Hugo Ticciati pasirodė kaip atidus naujam muzikiniam tekstui interpretuotojas, kuo galėjome toliau įsitikinti, skambant Justės Janulytės kūrinio „Confluere“ lietuviškajai premjerai. Tai šiais metais bendru Prancūzijos radijo, Luaros regiono nacionalinio orkestro ir Brno filharmonijos užsakymu sukurtas kūrinys kameriniam orkestrui. Pavadinimas „Confluere“ lotyniškai reiškia „tekėti kartu“, jis skirtas atlikti prieš W. A. Mozarto 40-ąją simfoniją g-moll. Pasak autorės, pirmoji kompozicijos tema – dūsaujanti „sospiro“ figūra be atvangos, kone obsesiškai kartojama skirtinguose tankios orkestrinės faktūros sluoksniuose. Janulytės muzika savo lėta tėkme įtraukianti ir veikianti, sakyčiau, pasąmoniniame lygmenyje, hipnotizuoja ne tik klausytojus, jei jie leidžiasi įtraukiami šios mikropolifoninių įvykių pripildyto muzikinio vyksmo, bet ir atlikėjus. Šį kartą jau kaip dirigentas priešais orkestrą atsistojęs Ticciati kūriniui pasibaigus išlaikė prasmingą pauzę nenuleisdamas rankų, taip ne tik leisdamas kūriniui prasitęsti tyloje ir tarsi nuaidėti klausytojų sąmonėje, bet ir pats iki galo išklausydamas šios muzikos negirdimus, bet juntamus prasminius obertonus. 

Antrąją koncerto dalį pradėjo Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Ekaggata“ smuikui ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera. Žodis „Ekaggata“ kilęs iš Pali kalbos budizmo termino, pasak kompozitorės, jis nusako proto vienakryptiškumą, suvienijimą, kai jis tampa itin ramus, tačiau nesusitelkia į jokį konkretų dėmesio objektą. „Man atrodė, jog suvienijimo ar apjungimo idėja yra aktuali ne tik meditacijos praktikoms, bet ir bendrai visam mūsų gyvenimui, kur ji gali būti perfrazuojama kaip neatidėliotinas susitaikymo poreikis“, – taip savo naująjį opusą pristato kompozitorė. Prieš nuskambant premjerai smuikininkas ir dirigentas nuo scenos kreipėsi į publiką: pasakė, kad jam garbė koncertuoti Filharmonijos scenoje ir „Gaidos“ festivalyje, padėkojo organizatoriams už kvietimą ir pasakė keletą žodžių apie naująjį opusą. Pasirengimas jo atlikimui vyko, Ticciati glaudžiai bendradarbiaujant su kompozitore. Pasak smuikininko, jis ir Martinaitytė abu praktikuoja meditaciją, visgi „Ekaggata“ kaip visuma iššaukia banguojančio vandenyno įvaizdį. Pati autorė savo kūrinį pristato taip: „Kūrinyje esminė suvienijimo idėja pereina keletą vystymo etapų. Pagrindinis kūrinyje atskleidžiamas procesas yra panašus į meditacinį pasinėrimą, kuris ir yra paties pavadinimo kilmė. Budistų šventraščiai aprašo proto ramybės ugdymą penkiais etapais, kuriuos iliustruoja penki vaizdiniai: krioklio, kalnų srovės siaurame tarpeklyje, plačios lėtai tekančios upės, ramaus vandenyno ir sviestinės lemputės liepsnos kambaryje be skersvėjų. Šie poetiški apibūdinimai įkvėpė muzikinės tėkmės seką, kuri visgi įgavo sau natūralius pakilimus ir atoslūgius.“

Penkios kūrinio dalys nuskambėjo vykstant įvairialypei smuiko solo ir orkestro sąveikai, smuiko partiją tai iškeliant, tai panardinant visumos faktūroje. Martinaitytės „Ekaggata“, nors aprašyme ir akcentuojama meditacija, anaiptol nėra meditatyvus kūrinys. Autorės braižui būdingas dramatizmas, net tam tikras teatrališkumas skambėjo ir čia, ir tai leido nepaleisti klausytojų dėmesio. Apšvietimas taip pat prisidėjo prie dėmesio sutelkimo į sceną, kurioje gimė dar vienas įsimintinas Martinaitytės opusas. 

Programą užbaigė Caroline Shaw „Entr’acte“ (2011). Kūrinio pavadinimas „Antraktas“ nurodo į laisvesnę, neįpareigojančią ką nors itin svariai pasakyti, muzikinę naraciją. Muzikos istorijoje tokio tipo žanras yra ir, pavyzdžiui, preliudas arba intermezzo. Kūrinio finalas, kai telieka viena violončelė, kuri preliudiškai, tarsi tik sau groja „arpeggio“ tipo pasažus, priminė ir Bacho preliudus. O pats kūrinys buvo parašytas, pasak autorės, išgirdus Brentano kvarteto atliekamą vieną Josepho Haydno styginių kvartetų. Ši pirmoji pažintis festivalyje su Shaw kūryba tapo ir savotiška įžanga, preliudu į jos pasirodymą „Gaidos“ post scriptum koncerte gruodžio 5 d. su grupe „Sō Percussion“ (JAV). 

* * *