Koncertą atvėrė vos penkias minutes trukęs Seule gimusios ir Berlyne gyvenančios U. Chin (g. 1961) kūrinys, tačiau jų užteko susipažinti su galinga autorės asmenybe ir kūrybine meistryste. „Subito con forza“ („Staiga, galingai“) kompozitorė parašė Ludwigo van Beethoveno 250–osioms metinėms, pasinaudodama jo muzikai būdinga kaita, kai vulkanišką jėgą staiga keičia ramybė. Gavosi opusas, kurio chronometražas – atvirkščiai proporcingas kokybei. Jis tiesiog trykšte trykšta originaliomis idėjomis ir autorės meistriškumu.
Šaižus pirmasis pradžios akordas tarsi perspėjo: sukluskite, tuojau jums kai ką svarbaus pasakysiu. Ir iš tiesų, klausiausi ištempusi ausis, gaudydama gausias autorės nuorodas į bethovenišką mąstymą (sakykime, po akordo tylutėliai melodiją niūniuojantys kontrabosai, mintis kreipiantys į Devintosios simfonijos finalą), dinamikos ir faktūrų kaitą, nekalbant apie žaismingai inkrustuotą citatą iš Penktojo fortepijoninio koncerto. Šioje žiburiuojančių idėjų kaitoje girdisi ir pačios autorės gimtosios žemės atskambiai, ypač kai balsą perima perkusininkai. Kai antrą kartą įsiterpia soluojantis fortepijonas, suskamba U. Chin koncerto šiam instrumentui fragmentas. Tikiuosi, ateityje pažintį su šia pasaulyje žinoma kompozitore pratęsime.
Taigi pirmasis programos numeris jau leido visapusiškai susipažinti su Hamburgo orkestru, jo techninėmis galimybėmis bei valingu maestro S. Cambrelingo dirigavimu. Po ryškaus prisistatymo abi smuikų grupės ir dalis kitų orkestrantų iš scenos išėjo.
Antrasis pirmą kartą Lietuvoje skambantis opusas – W. Rihmo „Erster Gesang“ („Pirmoji giesmė“) pristatė vieną garsiausių Vokietijos kompozitorių, deja, šiais metais mirusį. Šio autoriaus braižas sudėtingas, savaip, moderniomis priemonėmis tęsiantis vokiškos muzikos tradiciją. Koncerte atliktas opusas apeliuoja į romantiškąją jos plotmę. Pats autorius teigė, kad jį rašydamas buvo „pilnas Brahmso ir kartu tuščias nuo jo“, taigi, gaudėme charakteringas šio romantiko braižo apraiškas. Tačiau nebūtinai tik jo, ausis fiksavo taip pat R. Wagnerio, gal dar kitų XIX a. romantikų atskambius. Kūrinys skirtas kompozitoriaus tėvo atminimui, sklidinas liūdnos nostalgijos ir filosofinių apmąstymų. Apie tai bylojo prislėgtos nuotaikos labai tylus keturių klarnetų pašnekesys, į kurį įsitraukia kiti instrumentai – valtornos, violončelės su ekspresyviu koncertmeisterio solo, altai ir kiti pavieniai instrumentai. Dominuoja tamsus koloritas, kaip minėjau, visai be smuikų.
Trečiosios koncerto premjeros autorė – Justė Janulytė, viena iš šių metų „in focus“ kompozitorių. Festivalyje skamba daugiau jos kūrinių, o šiame koncerte – opusas, pavadintas „Was there a Swan?“ („Ar tai buvo gulbė?“) vargonams ir orkestrui. Pirmąsyk šį pavadinimą išgirdus, mintyse suskamba „Ar ten buvo drugelis?“, Onutės Narbutaitės opuso antraštė. J. Janulytė tai patvirtina ir sako, kad šis opusas yra jos paskyrimas O. Narbutaitei, vienai iš jos kelrodžių kompozitorių. Kas pažįsta J. Janulytės muziką, su džiaugsmu ją atpažino ir pasinėrė į labai ilga dinamine ir garsine banga formuojamą tėkmę, susikaupė ir nugrimzdo į meditacinę būseną. Kompozitorės naudojamas garsynas mirkčioja švelniai skambančiomis tonų ir pustonių dalelėmis ir skleidžia ramybę. O kam medituoti nesinori, tenka kantriai sulaukti kūrinio pabaigos, pažįstu tokių muzikantų ir muzikos mėgėjų. Apie kūrinyje glūdinčias idėjas anotacijoje kompozitorė rašo: „Dualistinė kompozicijos struktūra, paremta lėtai kertančiais vienas kitą priešingais judėjimais (katabazė vs. anabazė), primena ir gražiai simetrišką Gulbės (Cygnus) žvaigždyno formą.“
Ketvirtasis programos kūrinys buvo atliktas po pertraukos, antrojoje dalyje. B Bartóko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.2 skambino garsusis šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretuotojas P.-L. Aimard’as. Vilniuje pianistas yra koncertavęs, nenuostabu, kad tarp publikos matėsi nemažai jo aistringų gerbėjų. B. Bartókas buvo puikus pianistas, pats atlikdavęs daug savo kūrinių. Klaviatūros galimybes jis pažinojo iki mažiausios smulkmenėlės, tad išnaudojo ją maksimaliai, neatsisakydamas ir savo originalios, komplikuoto ritmo muzikinės kalbos. Žinia, ji buvo didele dalimi grindžiama muzikinio folkloro melodika ir ritmika.
1911 m. sukurtą pjesę fortepijonui jis iššaukiančiai pavadino „Allegro barbaro“, atsiliepdamas į kritikų jam priseginėjamą barbaro etiketę. Mat B Bartóko estetika buvo svetima vokiečių romantizmo išlavintam klausytojui. Koncerte fortepijonui Nr. 2 ši estetika yra įgijusi naujų bruožų ir gelmės, tačiau pirmykštis gaivalas – labai ryškus. Trys kūrinio dalys yra tarsi ir klasikinės formos, tačiau dalių viduje vyksta nuolatinė nepertraukiama įvairaus judėjimo kaita. Pirmoje dalyje pagauname sąsajų su Igorio Stravinskio „Petruška“, bet tai nėra citatos, tiesiog trumputės garsinės aliuzijos, tikslūs instrumentų deriniai. Kitoje, kiek pamenu trečioje dalyje, ataidi to paties I. Stravinskio „Ugnies paukštės“ motyvėlis.
B. Bartókas šį koncertą parašė 1931 m., stengdamasis rašyti paprasčiau nei pirmąjį. Beje, kažkuris garsus pianistas apie pastarąjį sakė, kad jo paskambinti apskritai neįmanoma, kitas teigė, kad jį pagrojus, klaviatūra ir pianisto pirštai apsipila krauju. Tačiau šiuolaikiniai garsiausi virtuozai groja abu koncertus ir pirštų nesigaili. Štai ir mūsų svečias P.–L. Aimard’as pademonstravo aukščiausio lygio meistriškumą, veržlumą, B. Bartóko estetikos suvokimą. Jam skambinant sudėtingas daugiagarses akordų kaskadas negalvojai, kad jos reikalauja didelių fizinių pastangų, pianistas puikiai jautė orkestrą, siekusį kuo geresnio santykio su fortepijono partija. Dar atkreipsiu dėmesį į bendrą šio kūrinio nuotaiką, kurioje aiškiai girdimi jautrios širdies dūžiai (timpanų ir būgno partijose) ir didžiulė įtampa, kuri kompozitorių vis labiau ėmė slėgti, blogėjant politinei situacijai kaimyninėse šalyse ir Vengrijoje. Dar keleri metai, ir B. Bartókas 1940 m. emigruos į Jungtines Amerikos Valstijas...
Grįžtu į salę, kurioje paleisti vakaro solisto publika neketina, ilgai plojusi sulaukė puikaus biso – György Ligeti pjesės Nr. 7 iš ciklo „Musica ricercata“.
* * *
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: šį vakarą, spalio 25 d., 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – Lietuvos publikos numylėtinio, smuiko virtuozo ir dirigento Hugo Ticciati (Švedija, JK) koncertas su Lietuvos kameriniu orkestru. Programoje – Loretos Narvilaitės ir Žibuoklės Martinaitytės kūrinių pasaulinės premjeros, Caroline Shaw (JAV), Justės Janulytės ir Jonny Greenwoodo (JK) kūrinių premjeros Lietuvoje. Bilietus platina „Kakava.lt“.
Šiandien, spalio 25 d., 21 val. šiuolaikinės kultūros erdvėje „Kablys+Kultūra“ – ilgai laukto britų elektroninės muzikos atlikėjo Rival Consoles pasirodymas. Taip pat įvyks lietuvių El Chico Fuendre audiovizualinio kūrinio premjera. Bilietus platina „Kakava.lt“.
Spalio 26 d. 20 val. šiuolaikinės kultūros erdvėje „Kablys+Kultūra“ – prancūzų elektroninės muzikos meistro Francko Vigroux audiovizualinio projekto „Atotal“ bei vokiečių elektroninės muzikos kūrėjo Philippo Henkelio audiovizualinio projekto „Grid“ premjeros Lietuvoje. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Visa festivalio programa www.gaida.lt.
