Lapkričio 3–4 d. režisierius kartu su aktoriais Alvyde Pikturnaite, Aurelijum Pocium, Kipru Mašidlausku, Matu Sigliuku ir Saulium Ambrozaičiu atsisveikins su publika – OKT studijoje Vilniuje įvyks paskutiniai „Pelikano“ rodymai. Apie artėjančius paskutinius spektaklius kalbamės su N. Jasinsku.
– „Pelikano“ premjera įvyko 2022 m. pavasarį. Kaip prisimintum šio spektaklio kūrybinį laikotarpį ir kokią vietą jis užima tavo kūrybinėje biografijoje?
– „Pelikanas“ man vienas svarbiausių spektaklių. Kurti jį teko ilgai – beveik du metus. Darbą pradėjau dar studijuodamas 2020 metais. Kadangi įvyko pandemija, spektaklis vis nusikeldavo, jis keitė formą. Keitėsi kūrybinės komandos nariai, pasikeitė netgi vienas aktorius, todėl procesas buvo labai intymus ir ilgas. Per tuos du metus teko sau atsakyti į labai daug klausimų: kodėl aš apskritai to imuosi, kodėl mes imamės Strindbergo. Aš kaip kūrėjas ir visa kūrybinė komanda neignoravo šių klausimų, bandė į juos atsakyti atsižvelgdami į to meto situaciją. O laikas buvo labai sunkus – ir pandemija, ir popandeminis laikas, ir karo grėsmė. Visa tai buvo labai nejauku, ir mes nesupratome, kas mūsų laukia.
Tas laikas labai įsirėžęs į mano atmintį, labai mielas laikas. Prisimenu, nežinodavome, kaip pandemijos laikotarpiu repetuoti: iš pradžių žinodavome, kad turime laikytis atstumo, po to suprasdavome, kad nesilaikysime, nes čia teatras. Po to supratome, kad kovidas teatre netgi prisidėjo prie jaukios atmosferos – visi jautėmės labiau „šeimos nariais“. Taigi, man šis spektaklis labai mielas ir brangus, nes tai vienas mano pirmųjų darbų, ir jis buvo kurtos labai nekasdieniškomis sąlygomis. Dabar dirbame kitokiomis sąlygomis nei prieš kovidą.
– Dabar laikas lekia greitai, viskas keičiasi. Ar tos problemos, kurias įvardijai „Pelikane“, dabar išlieka aktualios?
– Absoliučiai. Man atrodo, kad tarpusavio susvetimėjimo problema ne tik nedingo, o tik sustiprėjo. Šeimą mes suprantame kaip santykių mechanizmą, kuris mums suvokiamas artimiausiai. Deja, kaip pastebiu aplink save, šeimų situacija negerėja, jų susiskaldymas tik didėja. Todėl šiandien ši medžiaga yra dar aktualesnė nei prieš kelis metus.
– Kas tau apskritai slypi už sąvokos „aktualus teatras“?
– Aktualu yra tai, kas mus jungia. Tai, ką galima nuspėti. Strindbergo kūrinys atsirado dėka nuojautos, kad reikia kalbėti šia tema. Niekada konkrečiai nesižavėjau nei Strindbergu, nei, pavyzdžiui, Bola?o. Tiesa, žavėjausi Edouardu Louisu. Viskas atsitiko dėka nuojautos, kad būtent tai reikia perskaityti, tuo pasidomėti. Atsiranda kažkoks atsitiktinumas, kai galiu pradėti kalbėti. Aktualumas – tai bandymas apibrėžti dabartį. Tai labai subjektyvu, bet, kita vertus, ir labai objektyvu. Jei aš jaučiu kokią nors įtampą šeimoje, visuomenėje ar politikoje, ar kultūroje, tai turbūt tą įtampą jaučia ir kiti. Reikia bandyti apčiuopti dabarties pulsą, pasitelkti nuojautą.
– Kas lemia tavo aktorių pasirinkimą? Kokias savybes turi turėti aktorė ar aktorius, kad atkreiptum į juos dėmesį?
– Man šiuo momentu svarbiausias dalykas yra smalsumas. Aktorė ar aktorius turi būti smalsūs, atviri. Jie turi kai ko nežinoti. Kiekvienas kūrybinis procesas tiek man, tiek suburtai kūrybinei komandai yra nuotykis ir nežinomybė. Su aktoriais, kurie kai ką numano ar žino, man labai sunku užmegzti dialogą. Man teko susidurti su aktoriais, kurie žino, kaip viskas turėtų būti. Jie neieško, nebando kurti dialogo, o jau žino, nes turi patirties. O aš renkuosi aktorius, kurie bando rasti naują minties išraišką, užmegzti ryšį su nepažįstamais estetiniais sprendimais.
Manęs nedomina aktorius, kuris dirba pagal mano instrukciją, man įdomus aktorius, kuris su manimi kurtų dialogą, kuris su manimi kurtų atsiremdamas į tam tikras susigalvotas taisykles, bet tos taisyklės vaidinant aktoriams taip pat keistųsi. Taigi, mane domina tokie aktoriai – smalsūs, žingeidūs, atviri, nebijantys nežinoti ir nesuklysti. Atsakymas į mus kankinančius klausimus dažniausiai slypi suklydime, klaidoje. Todėl svarbu suklysti, negalvoti, kad žinai, kad turi socialinį ir kultūrinį kapitalą, tapti nuotykių ieškotoju.
– Savo spektakliuose – tiek „Pelikane“, tiek, pavyzdžiui, „Edžio pabaigoje“ ar „bowel“, renkiesi individualias ir socialines problemas, kurių žmonės Lietuvoje tarsi renkasi nematyti. Kas tave iš vidaus skatina eiti prie nepatogių temų, kurių dažnai bijo žiūrovai?
– Kad niekas manes neskatina. Aš tas nepatogias temas matau prieš savo nosį. Matau melą, pirmiausiai – kad meluojame sau, o kita vertus – melą, kuris iškyla prieš žmones. Labai sunku to nepastebėti. Man labai keista, kai žmonės tai ignoruoja. Ignoruojami jie bendrauja, kuria. Visi mato melą, netikrumą, blogį, susvetimėjimą, neapykantą, tarpusavio smurtą. Žmonės nėra kvaili, jie tai mato ir labai stipriai jaučia. Jei mes tai jaučiame, tuo pulsuojame, kodėl apie tai nekalbėti? Yra baimė kalbėti apie tai, kas mus lydi kasdien. Jeigu mane kasdien lydėtų nuostabiausi pasaulio dalykai ir stebuklai, tai turbūt aš kurčiau spektaklius apie juos. Vis dar susilaukiu klausimo, kada sukursiu ką nors pozityvaus. Kur saloninės dramos? Kai pasaulis virs salonine drama, kursime salonines dramas (juokiasi).
– Savo tekste „Kritika kritikai“ mini, kad kritika turi iškelti kūrinio kontekstualumą, analizuoti autoriaus idėjas. Ar vis dar manai, kad tokios kritikos Lietuvoje trūksta?
– Absoliučiai. Dabar skaitau truputį mažiau kritinių tekstų, bet tame, ką perskaitau, randu tam tikrą atpasakojimą – ne analizę, bet bandymą, tarkime įvardinti tam tikras naratyvo spragas tekste, o taip pat pateikti savo interpretacijas, kurios visiškai susijusios su siužetu. Bet įžvalgų apie temas ar estetikos formas, filosofinių įžvalgų aš pasigendu. Rašyti apie tai labai sunku. Nesakau, kad tai būdinga visiems kritikams, bet dažnai taip yra. Bet jei taip problemą suvokia teatro kritikai, gali būti, kad ją taip pat suvokia ir patys teatro žmonės. Jie negalvoja apie estetiką, daugiastruktūrines prasmes. Kai kurie kritikai galvoja, bet aš kalbu apie daugumą.
Jei daugiasluoksniškumo nesama kritikos apmąstymuose, tai ir dažnas žiūrovas taip nemąsto. Į kritiką pradėjau žiūrėto kaip į tam tikrą visuomenės atspindį, kaip į požiūrį į teatro mechanizmą ir tam tikrus spektaklius. Kadangi mėgstu skaityti ne tik savo, bet ir kitų kūrėjų spektaklių kritiką, ją pradėjau vertinti netgi ne kritiškai, o su tam tikru antropologiniu susidomėjimu: kur jie žiūri, ką jie mato, ir ar šis požiūris kinta.
Kritika tampa nedidelio mūsų socialinio rato tema. Įdomu, kiek tokių žmonių, kurie kartais pasidomi teatru ar į jį nueina, skaito kritinius straipsnius. Ar kritika turi įtakos tuomet, kai ji skaitoma ne kaip reklama, bet tampa interneto platybėse esančia kritine medžiaga. Ar tokia kritiką žiūrovas skaito? Niekas negali atsakyti į šį klausimą, bet čia, manau, ir slypi atsakymas apie kritiką: jos santykis ne tik su teatro žmonėmis, bet ir su tais, kurie teatrą išlaiko.
– Savo spektakliams nuolat naudoji gerą literatūrą – buvo Strindbergas, Edouard Louis, Bergmanas, ką tik sukūrei spektaklį „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bola?o kūrybą. Kodėl gera literatūra vis dar svarbi kuriant spektaklius?
– Ji man beprotiškai svarbi. Literatūra yra vienas geriausių įrankių, leidžiančių palaikyti dialogą pačiam su savimi. Gera literatūra provokuoja. Labai mėgstu skaityti ir šiuolaikinę filosofiją. Konstruktyvus dialogas su tokia literatūra manyje praveria nežinią, klausimus, provokuoja mintis ir akumuliuoja vaizdus. Dėl to jie man labai svarbūs. Man atrodo, kad mes kiekvienas aplink save kuriame subjektyvią, netikėtą visatą. Visi skirtingai matome tuos pačius elementus. Man atrodo, mums reikalingas dialogas tarp žmonių, kurie moka įvardyti juos supančius pasaulius, juos suprantamai aprašyti – arba taip nesuprantamai, kad mane supykdytų. Tokį dialogą galiu kurti su geru kinu, gera literatūra, kartais – su gerais spektakliais, nors spektaklio kol kas neįsivaizduoju kaip kūrybinės medžiagos. Geros literatūros bruožai – autorių kuriamas savitas pasaulis, kuris kviečia, kuris yra savaip artikuliuotas, kur esama veikėjų, turinčių savitą ritmą, kuriuos norisi atjausti arba pakeisti.
– Kaip manai, kas svarbiau menininkui – būti pripažintam ar pasakyti tai, ką jis labiausiai nori pasakyti, nors publikai ir/arba kritikai tai galbūt nepatiks?
– Aš nebijau būti nesuprastas, bet siekiu to, kas man pačiam yra labai svarbu, to, kas yra tiesa. Gyvename tokiu laiku, kai buvimas paviršiuje ir deklaratyvus menas išgyvena aukso amžių, ir už jo gali pasislėpti didžiausia tuštybė. Mano santykis su tuo nėra malonus. Bet dažniausiai, kai noriu ką nors pasakyti nuoširdžiai, žinau, kad žmonės tai supras. Tiesą žmonės supranta, nors ji gali būti nemaloni, nepatogi. Tai, kas yra tikra, įsirėžia į žmonių sąmonę. Gali erzinti ar būti nesuprasta, bet įsirėžia. Būna kalbų, įžvalgų, pasisakymų, minčių, kurios galbūt nebūna visiems suprantamos – net ir man pačiam, bet jose aptinki tiesą, nuotaiką, kuri pranoksta tave patį, tiesą, kurios dar nesupranti arba dar nesi pajėgus suprasti. Bet jauti, kad tai tikra – ir tai veda į gilesnę paiešką. Kalbino Kasparas Pocius
