Festivalio „Gaida“ dienoraštis. Antroji diena: Ryuichi Sakamoto ir „Bang On a Can All-Stars“ suokalbis, 1996–2024

Iki šiol vienu geriausių šiuolaikinės muzikos kolektyvų išliekantys niujorkiečiai Lietuvoje viešėjo ne pirmą kartą (jei nesuklysiu, pirmą sykį jie čia pasirodė 1997-aisiais), čia jau turi savo gerbėjų, tačiau pripažinsiu, kad ansamblio sprendimas pristatyti būtent Sakamoto programą man pasirodė gana netikėtas. Nepaisant „Bang On a Can All-Stars“ plataus žvilgsnio į programų kūrimą, nevengiant nuosaikesnės estetikos, galinčios rasti atgarsių ne tik prisiekusių melomanų gretose, Sakamoto man pasirodė itin nuosaikus pasirinkimas tarptautinio aktualios muzikos festivalio programai. 

Vis dėlto koncerto viduryje programos lyderiui ir aranžuočių autoriui, ansamblio klarnetininkui Kenui Thomsonui prabilus apie tokios programos pasirinkimo pretekstą – ilgametę ir labai įvairią japonų kompozitoriaus muzikinę karjerą, pagalvojau: o kodėl gi ne? Dar suprantamesnis jis tapo išgirdus kūrinį „1919“ – vienintelę albumui „1996“, kuris ir buvo Vilniuje pristatytos programos ašis, originaliai parašytą kompoziciją. Ji, jei nežinotumei, kad ją sukūrė Sakomoto, tikrai pasirodytų kaip kažkas iš Steve’o Reicho ar net Davido Lango repertuaro. Žaviausia, galų gale, kad „Bang On a Can All-Stars“ išties gali leisti sau groti ką tik nori, per daug neimdami į širdį nusistovėjusių šiuolaikinės muzikos normų ar pseudotaisyklių. Na, o „Gaidos“ festivalio kontekste ši programa nuosekliai tęsia festivalio pastaraisiais metais mėgstamą minimalistinės ir publikai draugiškos  muzikos liniją, kuri neabejotinai draugiška ir festivalio bilietų pardavimams. 

Kaip jau minėjau, „Bang On a Can All-Stars“ aranžavo Sakamoto albumą „1996“, kuris originaliai buvo įrašytas klasikinio fortepijoninio trio sudėtimi – smuikas, violončelė, fortepijonas, tad niujorkiečių į Vilnių atvežtas šio albumo variantas buvo tarsi išplėsta originalo versija. Kai kurie kritikai šį japonų kompozitoriaus albumą vadina jo „kūrybinės pusiaukelės retrospektyva“, kurioje surinkti žymiausi iki tol jo parašyti kūriniai. Neabejojau, kad tokios muzikos koncertas bus gražus ir net labai gražus – toks jis ir buvo. Tačiau didžiausia asmenine intriga laikiau tai, kiek atliekant Sakamoto muziką išgirsiu joje „Bang On a Can All-Stars“ ansamblio – jo dvasios, apjungiančios niujorkietišką minimalizmo, postminimalizmo, avangardo ir net roko muzikos scenas. Ar įvyks tikras dialogas, o ne dar vienas talentingai atliktas reveransas dar vienam legendiniam kūrėjui? 

Dialogas, mano galva, įvyko. Šiame koncerte nesunku būtų buvę nuskęsti lyrizme, mėgaujantis gražiomis Sakamoto melodijomis, tačiau Kenas Thomsonas, ruošdamas aranžuotes, nepabijojo jose palikti savą pėdsaką, kai kurias balades paversdamas muzika, artima ne pačiam ramiausiam roko koncertui, kai kur inkrustavęs ir išplėstines styginių instrumentų technikas, o galiausiai – labai plačiai aranžuotėse išnaudojęs perkusiją. Plati emocinė ir garsinė šio koncerto amplitudė, mano galva, labai teisingai reflektavo Sakamoto plačius ir nevienareikšmius kūrybos horizontus. 

Tiesą sakant, niekada perdėm Sakamoto muzikos neanalizavau, tačiau „Bang On A Can All-Stars“ aranžuotės man priminė apie dar vieną kompozitoriaus muzikos aspektą – jo muzikoje užkoduotą japoniškosios tapatybės, atklystančios per muzikines intonacijas, būdingas japonų tradicinei muzikai, apsireiškimą. Tą galima išgirsti net pačiuose populiariausiuose Sakamoto kūrinuose, pavyzdžiui – „Merry Christmas, Mr. Lawrence“ intervalikoje. 

Be abejonės, visuomet klausantis aukščiausios lygos ansamblių, kaskart vis iš naujo galima mėgautis atlikimo kokybe, kurioje nelieka vietos profanizmo apraiškoms. Be ypatingo ansambliškumo jausmo, išpuoselėtų kiekvieno ansamblio nario solo galimybių, man asmeniškai labai įstrigo koncertą atidaręs violončelininkės Arlen Hlusko solo, ar išties išskirtinio susikaupimo ir fiziškumo pareikalavusi Keno Thomsono partija grojant „1919“. 

Po tekstais dažnai palieku įvairiausius „post scriptum“ – toms mintims, kurios koncerto metu ar po jo aplankė, bet tarsi neįsipaišo į bendrą teksto naratyvą. Tai šįsyk manęs vis neapleido mintis apie koncertui parinktą erdvę – Nacionalinę filharmoniją. Tokiam iš akademinio formato išsprūstančiam muzikiniam turiniui norėjosi kitokios aplinkos – laisvesnio formato, turinčio daugiau „požemių“ dvasios. Taip mintimis bekeliaudama prisiminiau šią vasarą Brukline (kur, beje, įvyko tekste aptariamos programos premjera) aplankytą scenos menų erdvę „Roulette“ ir ėmiau galvoti apie jos atitikmenis Vilniuje. Kitąsyk, „Bang On A Can All-Stars“ viešint Lietuvoje, norėčiau juos išgirsti panašiai, kaip koncertų galima klausytis „Roulette“ – ten, kur šiek tiek tamsiau, jaukiau, atlikėjai – arčiau ir muzika galutinai išsprūsta iš taisyklių. 

* * *