Koncerto anonsuose nuo vasaros buvo minima smuikininkė Leila Josefowicz, atlikusi specialiai jai prieš gerą dešimtmetį sukurtą Lucos Francesconi koncertą. Likusi programos dalis dedikuota dviem šių metų festivalio „in focus“ kompozitoriams – Enno Poppe ir Justei Janulytei, kuriuos abu galime drąsiai įvardyti kaip vienas svarbiausių šių dienų Vokietijos ir Lietuvos šiuolaikinės muzikos asmenybių.
Tokiu būdu festivalio atidarymo koncerte buvo sulipdyta dėlionė iš kone visų svarbiausių šių metų renginio detalių: „pirmą kartą Lietuvoje“, „smuikas“ ir du iš trijų 2024 m. „Gaidos“ dėmesio taikiklyje atsidūrusių kompozitorių (trečioji „in focus“ kompozitorė Caroline Shaw bus pristatyta vėliau).
Enno Poppe „Keilschrift“ („Dantiraštis“) – viena ankstyvesnių tarptautinę sėkmę vokiečių kompozitoriui atnešusių kompozicijų. Dominuojanti penkių garsų struktūra, kurios centre atsiduria mažosios tercijos intonacija, primena prieš daugiau nei 100 metų vokiškos-austriškos muzikos terpėje didžiulį entuziazmą kėlusią monoteminės muzikos tradiciją. Taupiai naudojamas garsynas čia išsiskleidžia mikrotoninėmis melodijų variacijomis, kurios persipina su gamelaniškais mušamųjų viražais.
Beje, simfoninio orkestro skambesį kompozitorius modifikuoja iki sunkiai atpažįstamo – jis ne tik gerokai išplečia mušamųjų sekciją (scenoje sėdi net 6 perkusininkai), bet ir visiškai atsisako smuikų. Vis tik Peterio Rundelio vadovaujamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui tokia partitūra nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Kantriai iš subtilių detalių ir niuansų rankiojamas muzikinis „raštas“ vėl ir vėl pabirdavo atsitiktinėmis skeveldromis.
Justės Janulytės kūrinio „Recordare“ chorui ir simfoniniam orkestrui pirmojo atlikimo Lietuvoje teko laukti trejus metus. Pasaulinė jo premjera įvyko Vokietijoje dar 2021 m. spalį, diriguojant ne kam kitam, o tam pačiam Enno Poppe. Ir jau iš įrašo (o jis laisvai dabar pasiekiamas internete) buvo akivaizdu, kad tai dar vienas hipnotizuojančia galia pasižymintis šios lietuvių kompozitorės šedevras.
Nenuostabu, kad bematant buvo pastebėtas ir Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų kūrinių rinkimuose. Tokiu atveju vis galvoji, kodėl gi lietuvių atlikėjai, o gal tiksliau – didžiųjų koncertinių institucijų vadovai, koncertinių salių vadybininkai, festivalių organizatoriai tokie apatiški ir neskuba inicijuoti tokių kūrinių atlikimo čia, Lietuvoje? Kita vertus, jau po koncerto, surengto atnaujintoje LVSO koncertų salėje, šmėkšteli mintis, kad šįkart gal ir vertėjo laukti. Buvusios Kongresų salės akustika pasirodė tobulai tinkanti šiai lėtos tėkmės muzikai.
Klampus nesvarumas, neapčiuopiamas, tarp pirštų išslystantis garsų masės kūniškumas, muzika, kuri ne teka, bet tyvuliuoja, apgaubia ir panardina – potyrių paradoksalumas ir glumina, ir keri. Beje, nebe pirmą kartą žavi choro „Vilnius“ atlikimas, ypač atliekant specifinius iššūkius keliančias šiuolaikinės muzikos partitūras. Ir aišku, visų ovacijų buvo vertas ir jau minėtas Peteris Rundelis, įtaigiai suvaldęs visą šio kūrinio plastiką.
Lucos Francesconi koncertas smuikui ir orkestrui „Duende – The Dark Notes“ – gaivališka energija sproginėjanti drama, kuri be Leilos Josefowich interpretacijos jau visą dešimtmetį neįsivaizduojama. Nuo pirmųjų solistės gestų kūrinyje mezgasi aistringas, kartais koketiškas, bet tuo pačiu ir konfliktiškas dialogas su orkestru. Smuiko partijoje čia itin daug efemeriškumo, galbūt dėl itin gausiai naudojamų įvairiausio pobūdžio flažoletų ir specifinės glissando technikos. Vis tik protarpiais taip norėjosi smuiko solo išsididinti ar pasiryškinti – ištraukti iš keisto akustinio rūko.
Nesu tikra, ar šis pojūtis nebuvo susijęs su konkrečia sedėjimo vieta šoniniame balkone, bet kol kas dviejų skirtingų koncertų patirtis LVSO koncertų salėje sufleruoja mintį, kad tikrai komfortiškai čia skamba būtent orkestro muzika, o tinkamą sprendimą dėl solistų dar reikia atrasti.
––––––––––––––-
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: spalio 23 d. sceninis muzikinis performansas „Rolandas Rastauskas. Susitaikymai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, dalyvauja Tomas Kutavičius (fortepijonas), Petras Vyšniauskas (saksofonai), Arkadij Gotesman (perkusija), Darius Meškauskas (aktorius); registracija į renginį baigta.
Spalio 24 d. LVSO koncertų salėje – pasauliniam orkestų elitui priskiriamo Hamburgo simfoninio orkestro ir įžymaus šių dienų dirigento Sylvaino Cambrelingo koncertas. Vakaro solistas – fortepijono virtuozas Pierre-Laurent Aimard (Prancūzija). Programoje – žymių XX ir XXI a. kompozitorių Unsuk Chin (Pietų Korėja), Wolfgango Rihmo (Vokietija), Justės Janulytės ir Bélos Bartóko (Vengrija) kūriniai. Bilietus platina „Bilietai.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
