Tai linksmas ir širdį gniaužiantis monospektaklis apie Greisę – jauną moterį, trokštančią meilės, bet ieškančią jos pačiose netinkamiausiose vietose. Apie „Lovefool“ atsidarimą, monospektaklių žanrą, įkvėpimą ir kūrybą su Gintare Parulyte kalbėjosi VMT komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.
– Papasakokite plačiau apie pirminę kūrinio mintį, iš kur kilo įkvėpimas sukurti šį spektaklį?
– Prieš kelerius metus kasmetinis Liuksemburgo teatro festivalis „The Fundamental Monodrama Festival“, kuriame pristatomos geriausios monodramos iš viso pasaulio, paprašė manęs parašyti ir surežisuoti monopjesę. Taip atsirado autobiografinis darbas „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ apie mano vaikystę Lietuvoje ir Liuksemburge, beje, jį, suvaidinau ir Vilniaus mažajame teatre. Spektaklis buvo sėkmingas ir sulaukė palietusių atsiliepimų, po kelerių metų festivalis vėl paprašė manęs „atidaryti“ jų festivalį.
Pjesė „Lovefool“ buvo parašyta per keturias dienas su dideliu džiaugsmu ir jauduliu. Man niekada nepatiko nesuprasto, genialaus menininko, kuriam reikalinga kančia, kad galėtų kurti, idėja. Ir nesutinku, kad norint rašyti sunkiomis ar tamsiomis temomis, būtina kurti tik sunkiai ar tamsiai. Galiu kurti tik tuomet, kai aš jaučiuosi gerai, už ką esu labai dėkinga. Tai verčia nuolat mane rūpintis savo savijauta. Tad, nors pjesėje nagrinėjamos ir lengvos, ir sunkios temos, pjesės rašymą lydėjo ramybės jausmas. Galiausiai, kai gyveni iš kūrybinės profesijos, yra natūralu, jog vienu metu dirbi prie įvairių skirtingų projektų, esi skirtinguose jų kūrimo etapuose, todėl mano metai nusėti galutinių terminų. Jie savaime panaikina romantišką įsivaizdavimą, kad turi sėdėti ir laukti, kol pasirodys mūza ar įkvėpimas. Pakanka laiko tik eiti tiesiai prie darbo ir dirbti su tais projektais, kurie atrodo neatidėliotini, reikalingi, prasmingi. Per daugelį metų susikurta disciplina suformavo mano mąstymą taip, kad man nuolat kyla idėjų, kurios mane užkrečia.
– Kuo Jus traukia monospektaklių žanras, ką tame atrandate žavaus, išskirtinio?
– Čia dar kartą turiu paminėti „The Fundamental Monodrama Festival“, kurio metu išvydau daugybę skirtingų monospektaklių, tada ir įsimylėjau šį žanrą. Tai teatro formatas, kuris ganėtinai paplitęs Jungtinėje Karalystėje ir kitose anglakalbėse šalyse, bet kitur jis dar tik pradeda populiarėti. Jaučiuosi labai pagerbta galėjusi atrasti labai skirtingų menininkų itin įvairius ir eklektiškus darbus. Šiandien jaučiu, kad toks pasakojimo formatas labai gerai atspindi tai, kas esu. Tam tikra prasme, tai natūralus ir organiškas mano pačios kaip asmenybės pratęsimas. Mėgstu intymumą, paprastumą, tiesų nuoširdumą ir ryšį, kurį sukuria kiekviena gera monodrama. Mėgstu žmoniją, bet nemėgstu minios, taigi darbas su nedidele komanda man yra kūrybinės svajonės išsipildymas.
– Kiek šiame spektaklyje yra Jūsų kaip pagrindinės herojės istorijos, kiek sutalpinote autobiografinių faktų? O gal kaip tik priešingai, norėjosi atitolti nuo savęs, asmeninių patirčių?
– Kurdama piemąją savo pjesę dalyvavau kiekvienoje jos kūrimo dalyje, nes pati rašiau, režisavau, vaidinau, be to, istorija buvo autobiografinė, taigi iš esmės padėjau savo „širdį ant lėkštutės“ ir ištiesiau ją pasauliui. Tokio paties formato buvo logiška imtis ir su „Lovefool“. Žinau, kad daugelis menininkų mėgsta atkartoti gerai veikiančią sistemą ar receptą, tačiau man pasikartojantys sprendimai atrodo lyg automatiški ir stokoja intencijos bei širdies. Norėjau sukurti kažką kitokio, patirti naujų dalykų, susidurti su kitokiais iššūkiais ir visa tai labai pasiteisino. Pjesę paėmė Liuksemburgo nacionalinis teatras, spektaklis buvo parodytas penkis kartus, o vėliau „sumušėme“ visus įmanomus rekordus, be to, išparduodavome bilietus į spektaklio rodymus Londono ir Niujorko teatruose, pelnėme aukščiausią pripažinimą Edinburgo „Fringe“ – didžiausiame teatro festivalyje pasaulyje. Esu savamokslė menininkė, iš pradžių tai mane baugino, bet šiandien tą laikau didžiule privilegija ir privalumu.
Turiu labai stiprią intuiciją ir atradau savitą būdą, kaip viską daryti. Į kiekvieną projektą išties įdedu visą širdį ir tikiuosi, kad galiausiai tai pajunta ir žiūrovai. Esu labai dėkinga visatai, kad man pavyko susitikti su Kristin Winters, šio spektaklio aktore. Tai monospektaklis, kuriame susilieja komedija ir drama. Tik nedaugelis aktorių gali įgyvendinti tiek reikalavimų ir visą pjesę ant savo pečių pakelti su tokia jėga, galia, grakštumu, parodyti tokį talentą. Ji tapo viena geriausių mano draugių, ir neįsivaizduoju, jog galėčiau tai kurti su kuo nors kitu. Kalbant apie turinį, spektaklis gal ir nėra autobiografinis, bet labai asmeniškas, nes kaip rašytoja aš renkuosi, apie ką noriu kalbėti ir ką noriu išsaugoti spektaklyje. Tad jame surinktos temos, kurios man labai svarbios, o atsiribojimas nuo autobiografinės formos suteikė daugiau laisvės visais kūrybos aspektais. Nors spektaklyje kalbama apie žiaurius ir skaudžius dalykus, kurdama jį patyriau ir daug džiaugsmo.
– Kuo rodymas Lietuvoje Jums bus kitoks? Ar rodant spektaklį gimtinėje kyla daugiau jaudulio nei rodant užsienio šalyse?
– Noriu atsiriboti nuo matomos tendencijos, kai menininkai atsiprašinėja dėl savo darbų. Nors ir jaučiu nerimą dėl spektaklio, išmokau ir jausdama baimę vis tiek iš visos širdies, drąsiai daryti tai, kuo tikiu. Pamenu, tą dieną, kai baigiau rašyti šią pjesę, pajutau, jog ji ypatinga, tad įgijau pasitikėjimą.
Nors vis dar jaudinuosi prieš kiekvieną spektaklį, ypač, kai spektaklį rodome kitoje šalyje, mat smalsu, kaip ją priims kita kultūra. Apkeliavusi daug šalių, padariau išvadą, jog kiekvienoje šalyje gali būti kalbama skirtinga kalba ar skirtingai gali būti patiekiama kava, tačiau visi esame vienodi. Mums visiems reikia justi ryšį, būti matomiems, girdimiems, suprastiems ir mylimiems. Rodydama savo darbus Lietuvoje išgyvenu daug emocijų, nes tai mano pirmieji namai ir čia atsirado meilė menui. Be to, išvysti tiek daug šeimos narių ir draugų salėje ir dalytis su jais tuo, kas pagaliau yra viena didžiausių mano gyvenimo aistrų, mane nepaprastai veikia ir man tai labai svarbu.
– Kokį žiūrovą arba auditorijos grupę pakviestumėte išvysti šį spektaklį?
– Kai pirmą kartą manęs paklausė, kokia yra šios pjesės tikslinė auditorija, atsakiau, kad „žmonės, kurie nekenčia teatro“. Nors mane pačią šiek tiek nustebino mano teiginys, jaučiu, kad jis iš tikrųjų tikslus. Noriu, kad ir tie žmonės, kurie pavargę nuo sensacijų, perdėto dramatizmo, perkrauto simbolizmo ir teatrališkumo, jaustųsi laukiami ir matomi. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad teatro pasaulis jų nepastebi, išvydę šį spektaklį pajustų, tarsi šis kūrinys būtų parašytas būtent jiems.
Apskritai, ši pjesė apie tai, kad visi turime daugiau bendro nei skirtingo, jei tik pasistengsime įsiklausyti ir suprasti vieni kitus. Taip pat ji primena, kad visi esame „sužeisti sužeistų vaikų vaikai“. Manau, jog spektaklis prabils kiekvienam, kurio širdis plaka ir kuris norėtų prisijungti prie šio bendro mus sujungiančio jausmo. Galiausiai nereikia pamiršti, kad pjesė yra ir labai juokinga. Visada norime, kad žiūrovai atėję į mūsų spektaklį jaustųsi atsipalaidavę ir juoktųsi taip garsiai, kaip jiems patinka.
Spektaklį „Lovefool“ žiūrovai gali išvysti spalio 16 d. 18 val. ir 20.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Taip pat spalio 17 d. 19.30 val. Vilniaus mažojo teatro kasos erdvėje bus atidaryta teatrinių tekstų biblioteka „Dramateka“. „Esu tikra, kad tampame geresniais rašytojais skaitydami,“ – sako Liuksemburge gyvenanti ir kurianti teatro ir kino režisierė, dramaturgė, filmų scenarijų autorė Gintarė Parulytė. Ji į Vilnių atveža ne tik užsienyje pripažintą monospektaklį „Lovefool“, bet ir siekia įgyvendinti seną savo svajonę: atidaryti atvirą teatro pjesių biblioteką Vilniaus mažajame teatre. Joje bus galima susipažinti su menininkės sukauptų draminių tekstų kolekcija. Idėja apie tokią jaukią ir neįpareigojančią erdvę G. Parulytei kilo studijuojant vaidybą Niujorke. Be intensyvių praktinių veiklų, studentų buvo prašoma per dieną perskaityti po pjesę ir tą daryti kiekvieną dieną. Taip jie ėmė lankytis garsiojoje Drama Bookshop ir diskutuoti apie savo atradimus, ugdydami meilę teatrui tekste. „Mums reikia išgirsti ir pradėti klausytis naujų istorijų, naujų pasakojimų ir naujų balsų.“ – sako G. Parulytė ir kviečia priimti kitoniškumą per supratimą, bet ne baimę. Taip siekiant keisti pasaulį per meilę, abipusį palaikymą ir įkvėpimą. „Dramateka“ veiks teatro kasos darbo metu: antradienį – šeštadienį: 11–18.30 val., sekmadienį 11–16 val., pietų pertrauka: 15–16val.
