Paskui šį teatrą suspėti sunku, bet suprasti jo unikalumą – nesudėtinga, nes vos pažvelgus rodomų spektaklių kalendorių, lengva suskaičiuoti, kiek šimtų kilometrų teatras nukeliauja per dieną, kiekvieną kartą iš naujo siekdamas neapvilti teatro pasiilgusių vaikų. O jie – skirtingi ne tik pagal amžių, bet ir pagal savo gebėjimus. Atsižvelgdama į tai, Saulė Degutytė ir surežisuoja spektaklius, gilinasi į kiekvienos vaikų grupės poreikius. Šio teatro pagrindinis siekis – išlaisvinti sąmonę, įveiksminti žmogaus fantaziją, atblokuoti begalinių taisyklių ir įsipareigojimų valdomą sąmonę. Nesvarbu, kokio amžiaus žiūrovai – svarbu jiems atverti grynojo teatro paslaptis. Saulė Degutytė ir šviečia, ir dega, o teatro pasaulyje tai yra svarbiausia.
Vilnius be „Stalo teatro“ būtų daug skurdesnis. Teatras vargu ar turi laiko suskaičiuoti savo nuveiktus darbus, nes kartais per vieną dieną tenka suvaidinti net kelis spektaklius labai skirtinguose Lietuvos regionuose. Šio teatro repertuaras prilygsta bet kurio valstybinio teatro repertuarui. Intensyvią kūrybą lemia ne vien talentas ir Dievo įkvėpta Saulės Degutytės energija, bet ir teatro išlikimui, jo funkcionavimui būtini faktoriai. Spektaklių vaikams bilietai negali būti brangūs (tėvai to niekaip nesuprastų), tad privalu nuolat plėsti repertuarą, akylai stebint besikeičiantį gyvenimą.
Teatro ir kino aktorius, lėlininkas, Teatro sąjungos pirmininkas Juozas Marcinkevičius apie savo kolegę Saulę Degutytę sako: „Nori nenori, „Stalo teatrą“ lygini su Vitalijaus Mazūro teatru. Degutytės sukurtas teatras – išskirtinis, kitoks. Viena vertus, kažkuo panašus į Mazūro teatrą, bet kai kas ir skiriasi. Mazūras – skulptūra, Degutytė – medis, pas Mazūrą – šiurkšti drobė, pas Degutytę – lygiai tas pats. Abu sudaro tvirto lietuviško lėlių teatro pamatą. Žinoma, negali lyginta Mazūro mastelio, minties gilumo su kiek lengvesniu Degutytės teatru, bet ji dirba viena. Svarbu ir tai, kad per dvidešimt metų Degutytė išlaikė savo kryptį. Jos teatre nėra minkštų lėlių, jai svarbu „kalbantys“ daiktai, objektai, autentiški garsai... Su pliušiniais meškiukais garsų neišgausi. Jai svarbu kiekvienas drobės šnaresys. Degutytės teatras yra arčiau jūros, smėlio... Degutytė yra lietuviško teatro režisierė-kūrėja.
„Stalo teatre“ – mažai teksto, daug vaizdo, minties, netikėtumų, metaforų, – ir visa tai įdomu ne tik mažiesiems. Jie pamato, kaip atpažįstami buities daiktai tampa gyvais, kokie jie prasmingi. Dažnai vaikai pro juos praeina jų net nepaliesdami, o Degutytė tarsi sako: „Palieskite juos, jie taps jūsų žaislais, ir galėsite su jais draugauti.“
Apie „Stalo teatrą“ mintimis dalinasi aktorė ir režisierė Saulė Degutytė.
– Kada atsirado būtinybė įkurti teatrą? Kaip „Stalo teatras“ keitėsi per šį dvidešimtmetį?
– Baigiau dramos teatro aktorės specialybę. Dar studijų metais ir vėliau dirbau „Vaidilos“ teatre, bet svarbu yra tai, kad dar būdama trečiame kurse dirbau su Vitalijumi Mazūru. Tuomet Jaunimo teatre jis sukūrė spektaklį „Sniego karalienė“, kuriame teko suvaidinti visus bloguosius, neigiamus vaidmenis. Manau, tuomet galvoje ir „užsikūrė“ objektų teatras.
Mazūras sakydavo: „Kalbėkite savais žodžiais“. Tai labai gerai įsidėmėjau, tai nusėdo kažkur manyje, ir kirbėjo šis noras kažką kurti, kažką daryti. Vaidindama dramos teatre jausdavausi šiek tiek balta varna. Reikdavo daugiau pastangų, kad galėčiau suprasti, kaip reikia sukurti vieną ar kitą vaidmenį.
Viskas prasidėjo namie, kur kūriau įvairias variacijas su objektais. Kai gimė pirmas vaikas, tuomet pradėjau dirbti su vaikais – „Nykštukų mokyklėlėje“ Moksleivių rūmuose. Vaikus sudomindavau savo vaikystės prisiminimais. Juk tarybiniais laikais nebuvo daug žaislų, tad teko naudoti namų inventorių – šaukštus, žirkles, šachmatus, kvepalų buteliukus ir pan. Tikrai būdavo labai linksma. Kai būdama teatro mokytoja dirbau su vaikais nuo dviejų iki penkerių metų, teko pačiai susikurti metodiką. Vaikams buvo įdomu, kai rodydavau ir pasakodavau apie savo vaikystės žaidimus. Pamokų metų surengdavome mini vaidinimus. Buvau pažįstama su kompozitore Snieguole Dikčiūte, kuri buvo parašiusi muziką spektakliui „Katės namai“ Jaunimo teatre, kuriame aš taip pat dalyvavau – vaidinau Ožką. Snieguolė pastebėjo mano entuziazmą, atėjo į darbą, norėdama susipažinti su mano vedamomis pamokomis ir pasiūlė kartu sukurti teatrą. Mes turėjome idėją, bet jai įgyvendinti neturėjome „įrankių“. Vėliau susilaukiau antro vaiko, tad įsilieti į valstybinį teatrą negalėjau, nors pažadų ir ketinimų netrūko.
„Stalo teatras“ buvo sukurtas 2004 metais, spalio 19 d., kai parodėme Jeronimo Lauciaus pasaką „Barbė ir Bebenčiukas“. Nebuvau nei režisierė, nei scenografė, bet viską dariau pati. Jau tada per spektaklyje naudotus objektus bandžiau išreikšti spektaklio mintį. Supratau, kad pats objektas skleidžia vieną ar kitą mintį. Kurdama pirmą spektaklį, labai džiaugiausi savo mokytoja Stefa Nosevičiūte, kuri labai gerai išmokė kupiūruoti tekstą. Kuriant aš naudojau išmoktus dalykus. Visada atsimenu Jūratę Paulėkaitę, su kuria kartu kūrėme „Vaidilos“ teatre. Tiesioginės ir netiesioginės pamokos man labai padėjo. Iki šiol aš lyg tariuosi su šiomis šviesaus atminimo asmenybėmis. Dar būdama studente, kelias dienas dalyvavau mokymuose, kuriuos vedė Nadežda Gultiajeva. Irgi prisisiurbiau, kaip kempinė. Kitaip tariant, mokiausi iš visų ir visko.
Kai suvaidinome pirmą spektaklį, susilaukėme kvietimo į Alytuje organizuojamą lėlių festivalį. Tuomet iškart panorau sukurti „rimtą“ spektaklį, nes „Barbė ir Bebenčiukas“ atrodė per daug „lengvas“. Tuomet ir gimė spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, kurį vaidiname iki šiol. Pradžioje kai kurie lėlininkai net nepalaikė mano idėjos, o po premjeros – dėkojo, nes spektaklis gavosi konceptualus, paprastas. Spektaklį vaidiname jau devyniolika metų ir sakome, kad vaidinsime kol vaikščiosime. Jo unikalumas – viskas vyksta per daiktus. Aišku, jie senoviški, bet šio mito tekstas gali skambėti ir šiuolaikiškai. Vaidindama mokyklose, stebiuosi, kaip įdėmiai šį tekstą klauso vaikai. Nekalbu „senoviškomis“ intonacijomis, nors paties teksto nekeičiu. Vaidinant atsiverčia neįtikėtini klodai, pamatiniai mūsų tautos lobiai. Tai – universalus tekstas. Taip ir gimė „Stalo teatras“.
– Iš kur semiatės jėgų, kartais be atvangos keliaudami po tolimiausius Lietuvos miestus? Kažkada net sekiau – keli spektakliai viename mieste, vakare – jau Vilniuje.
– Šviesaus atminimo mano Mama buvo neįtikėtinai energinga. Matyt, tas „užtaisas“ – iš jos. Ir Mama, ir Tėtis – iš Suvalkijos. Todėl labai gerai atsimenu tą laiką, kai vasaras leisdavau pas senelius kaime. Ko tik neprisigalvodavome... Šiandien atrodo visiškas kosmosas. Balos, molis... Senelių sodyba – klodai, kūrybos šulinys. Iš ten mes daug ko pasisėmėme. Sesuo – dailininkė, kuri ir dabar tapydama naudoja rūdis. O kokios kaime lentos, vinys... Kurdama iš autentiškų medžiagų, visada matau savo senelius.
– O iš kur gimė noras atverti būtent vaikų vaizduotę?
– Vaikai – tai mano draugai. Ypač mėgstu vaidinti vaikams su negalia. Ypatingi vaikai su dauno sindromu. Štai jiems galiu vaidinti visiškai laisvai, galiu improvizuoti, dūkti su jais, jiems rodyti, ir jie tavimi patiki. Kažkada, kai įstojau į aktorinį meistriškumą, pasakiau sau: „Tai bent būsi tarp savų“. Paskiau tai pasirodė ne visai teisinga, bet noras būti „tarp savų“ išliko. Ypač vertinu žmones, mokančius žaisti.
– Ar ne per sunku sukurti tiek daug spektaklių per metus? Iš kur kyla temos? Jos – labai jautrios, reikalingos. Kaip jas atrandate? Tuo labiau, kad dažnai „Stalo teatro“ temos sudėtingos, o spektakliai – skaidrūs.
– Štai Liudviko Rėzos tema (spektaklis „Rhesanium“) – tai fenomenas: našlaitis berniukas tiek daug pasiekė savo gyvenime ir tiek gerų darbų nuveikė. Kai įsijausmini į tą vaiką – mamos nėra, tėvo nėra, nieko nėra... Glaudžiasi pas vieną, paskui – pas kitą, pas trečią, pas ketvirtą... O mes jį žinome kaip Mažosios Lietuvos lituanistą, tautosakininką, teologą. Rėzai visą laiką kažkas kuždėjo: „Einame, einame...“ Ir nuėjo. Įdomiausia, kad per spektaklį leidžiamas įrašas, kuriame ir sakomi šie žodžiai, bet tai kalba mūsų šuo. Jis kažkada kalbėjo, ir mes jį užrašėme ir panaudojome spektaklyje.
Šiuo metu Vilniuje rodome aštuonis spektaklius, kituose miestuose be šių – dar aštuonis. Iš viso gyvuoja šešiolika spektaklių. Be spektaklių dar vyksta gražiausių pasakų sekimai, improvizuojant su įvairiais daiktais. O kiek galėtume rodytu, jeigu turėtume savo namus!
– Bet tai tikra Dievo dovana – viską pastebėti ir integruotis į spektaklius.
– Dabar irgi panaši istorija. Žiūriu į dekoracijas ir visko prisigalvoju. Kažkada mezgiau, to buvo išmokiusi Močiutė. Mezgiau ir studijų metais, bet kai gimė vaikai, trūko laiko, ir nustojau megzti. O kai mirė Mamytė, grįžau vakare po laidotuvių, ir nėra kur dėtis... Tuomet pasiėmiau jos vašelį, siūlų ir pradėjau megzti. Ir mezgu iki šiol. Draugėms – skaras, vaikams – kilimus... O dabar mezgu spektaklį. Bus „įtraukusis“ spektaklis autistams ir vadinsis „Ką siūlai?“ Visas spektaklis – iš siūlų. Bus labai daug primegztų dalykų. Jį kuriant „naudoju“ savo gyvenimą.
– Mus supa vis daugiau sintetikos, o Jūsų spektakliai – autentiški, naudojate archainius dalykus. Tai – iš Vitalijaus Mazūro ar atsinešėte iš vaikystės, iš senelių namų? „Stalo teatre“ – akmenukai, geležiukai, medis... Aišku, prie tokio teatro labai prisidėjo ir Snieguolės Dikčiūtės muzika. Jūs abi labai archajiškos.
– Pamenu, galvodavau, kodėl Mazūras nekuria vien iš autentiškų medžiagų: pusė lėlės – iš objektų, bet kita dalis – sukurta. Dar pakalbėjau su lėlių teatro rekvizitininke, klausdama, ar įmanoma visą spektaklį sukurti vien iš objektų? Ji atsakė – ne, neįmanoma. Tada sau pasakiau – tikrai įmanoma. Dabar kuriu iš siūlų, tai siekiu vienodumo: ir kamuolius apmezgu, ir kitas scenovaizdžio detales. Aišku, viskas įmanoma, juk viskas priklauso nuo dailininko koncepcijos, pavyzdžiui, galva – lėlės, o kūnas – arbatinukas. Sintetikos yra spektaklyje „Burbuliuko meilė“, bet tai spektaklis apie ekologiją: viskas išnykę, prasideda šiukšlės, celofanai... Viskas priklauso nuo pasirinktos medžiagos. Pavyzdžiui, spektaklį apie Rėzą tik iš senovinių medžiagų norėjosi kurti. Kai su vaikais kalbu apie objektų teatro scenografiją, ir klausiu jų: „Matote „Eglės žalčių karalienės“ scenografiją – čia kubilas stovi, čia dar kažkas, kaip jūs manote, apie kokius laikus bus kalbama spektaklyje?“ Atsakymas paprastas – apie senovę. O paklausus apie šiuolaikinius laikus, tai iškart siūlo kompiuterį ar kokį šaldytuvą. Aišku, įmanoma ir Liudviką Rėzą pagaminti iš plastiko, bet tai jau ne mano teatras.
– Kas Jums yra teatras?
– Pasaulio tyrinėjimo būdas.
– Kokius vaikus mėgstate?
– Smalsius, tuos, kuriems įdomu. Jie žiūri, stebi, komentuoja, klausinėja. Tai – pats brangiausias dalykas. Mėgstu mąstančius vaikus. Labai kovoju su tomis auklėtojomis, mokytojomis, kurios vos kažko paklausus, iškart už vaikus atsako. Man svarbu, kad vaikai patys atsakytų, kad patys mąstytų.
– O koks vaikų amžius mieliausias?
– Mažiukai, vaikai virš dviejų metukų. Jie – patys puikiausi žiūrovai: sėdi ir žiūri.
– Ar pasikeitė žiūrovai per dvidešimt metų?
– Pasikeitė. Dabar daug daugiau vaikų, kurie nesukaupia dėmesio. Tai, matyt, nuo visokių įrenginių, greitų smegenų dirginimų. Kai salėje sėdi apie šešiasdešimt vaikų, galiu pasakyti, kurie iš jų ilgai žaidžia kompiuteriu, ir tikrai nesuklysiu. Kai prieš kai kuriuos spektaklius šiek tiek pasišneku su vaikais, pastebiu, kad jie labai išsilavinę. Jie žino, kas iš ko atsiranda, žino apie įvairias bakterijas... Juokinga – kartais net ištarti gerai nemoka, bet kad aiškina... Vaikų kalbinimas turi dvejopą prasmę: ir tėvai pamato, kokie jų vaikai gražūs ir protingi, ir vaikams smagu pasireikšti.
– Vis dažniau į spektaklius įtraukiate naujų aktorių. Kodėl?
– Viskas priklauso nuo temų, nuo jų specifiškumo. Bet ištikimiausi šiam teatrui – kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, teatro pradžioje labai aktyviai dalyvavusi dailininkė Ligita Skukauskaitė, etnomuzikas, multiinstrumentininkas Gediminas Žilys, kuris visada padėdavo ir nekreipdavo dėmesio į mano įkyrius priekabiavimus, kai kurių spektaklių scenarijų autorė Rūta Mėlynė, aktorius Saulius Čėpla – seniausiai vaidinantis teatre ir vis dar stebinantis savo talentu. Yra ir jaunų, nuostabių aktorių – Balys Ivanauskas, ypač darbštus ir atsakingas, auginuosi Kristiną Baranauskaitę, kuri netrukus vaidins jau ketvirtame mūsų teatro spektaklyje. Visapusiška menininkė, aktorė Paulina Simutytė pasižymi ypatingu disciplinuotumu.
Ji ne tik vaidina „Stalo teatro“ spektakliuose, bet kai kuriems iš jų kuria kostiumus. Mūsų teatre vaidina aktorės Eliza Bondarenko, Aura Garmutė, Andžela Vitauskaitė, ypač džiaugiamės kas kartą į spektaklį „Deivių archeologija“ iš Lvivo atvykstančia aktore Liudmyla Zborovska. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su dramaturge Sandra Bernotaite. Ji ne tik dramaturgė, bet kartais padeda ir kaip psichoterapeutė – „gaudo“ mano pasąmonės srautus ir padeda išgryninti besiformuojančias būsimo spektaklio idėjas. Taip pat darbščioji dramaturgė Rūta Mėlynė, muzikos atlikėja, kompozitorė Jausmė Elena Stonkutė. Apskritai, kūrėjai noriai įsitraukia į „Stalo teatro“ spektaklių kūrybos procesus. Tarp jų – dailininkės Renata Valčik ir Ieva Babilaitė, kompozitoriai Mantvydas Leonas Pranulis, Andrius Šiurys. Jau keliuose projektuose bendradarbiavome su gidu Donatu Jokūbaičiu.
– Patalpų problema, matyt, kaip buvo, taip ir išlieka?
– Taip, turime du kambariukus po trisdešimt kvadratų. Visi pasieniai nustatyti dekoracijomis. Labai sunku išmesti nevaidinamo spektaklio dekoracijas, nes nuolat ko nors prireikia. Sunku net pasakyti, kiek spektaklių vaidiname šiuo metu. Kai kuriuos rečiau, bet vaidiname.
– Ar skiriasi žiūrovai, ar viskas priklauso nuo individualių dalykų?
– Viskas priklauso nuo pedagogų. Pavyzdžiui, įeinu į mokyklą, pamatau budinčią, kuri pasisveikina arba nepasisveikina, vien nuo šio mažmožio galiu pasakyti, kaip spektaklį žiūrės vaikai. Tokia statistika. Viskas priklauso nuo mokyklų, kultūros centrų vadovų. Aišku, galima rasti skirtumų ir tarp regionų. Žemaičiai sėdi labai ramiai, nors kitur vaikai jau kelis kartus būtų pasijuokę. Bet, apskritai, ypač rajonuose, visi išalkę teatro.
– O kitose šalyse? „Stalo teatras“ nemažai keliavo.
– Ypač smagu buvo vaidinti Kinijoje. Vaidinome „Gandro dovaną“, kur viskas iš natūralių medžiagų – vilna, medis... Vaikai net rankomis plojo ir kojomis trypė – taip išreiškė tą smagumą. Mūsų teatrą užsienyje puikiai supranta. Pavyzdžiui, spektaklis „Tarmių stalas“, kaip švedai sakė, suprantamas ir be vertimo.
– Ar yra dėl ko nerimauti?
– Ne aš viena, bet ir kiti profesionalai stebisi matydami, kuo „maitinami“ vaikai darželiuose. Kokių yra baisių spektaklių, ir juos visus vežioja po Lietuvą, o rajonų auklėtojos ir tėvai moka jiems pinigus. Vaikai užauga, nepažindami tikro teatro.
– Kokias didžiausias įtampas teko išgyventi?
– Pavyzdžiui, spektaklis „Deivių archeologija“ pagal projektą turėjo būti suvaidintas dešimtyje bibliotekų. Būdavo, nuvažiuoji, o tau net vandens nepasiūlo. Arba išskiria kambariuką persirengimui, bet tuo pat laiku ateina meistras keisti durų. O vaikai net nebūna normaliai sukviesti. Šio spektaklio dekoracijų sustatymas užima tris valandas, valandą – išrinkimas. Tai vieną dieną Šiauliuose, kitą diena reikia važiuoti į Zarasus. Išvažiuoji su vasarinėmis padangomis, o netikėtai užklumpa sniegas ir reikia kažkaip grįžti namo.
Teatras man yra ne tik pasaulio pažinimo būdas, bet ir rimtos dvasinės treniruotės. Dažnai galvoju, kiek spektaklių įmanoma suvaidinti per savaitę? Tris, keturis? Čia kaip per olimpiadą – kuo greičiau, kuo toliau. Gyvenant turėjau pakeisti filosofiją: pati nešiojau dekoracijas, nes kažkas nuolat vėluodavo. Buvo du variantai: arba pykti atsisėdus, arba pačiai nešioti, pakeitus mąstymą. Pasirinkau antrą kelią: nešioju ir galvoju: tai – mankšta, raumenys auga.
