Auksiniu scenos kryžiumi už režisūrą spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“ apdovanota E.Švedkauskaitė – viena žymiausių jaunosios kartos lietuvių režisierių ir viena Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovių.
Prieš savaitę jos režisuotas spektaklis „Fossilia“ atidarė Lietuvos teatro vitriną Paryžiuje – šiuo kūriniu „Theatre de la Ville“ lankytojus tikėtasi supažindinti su Lietuvos istorija ir traumomis, susijusiomis su trėmimu į Sibirą.
Spalio 24 d. LNDT mažojoje salėje vyks E.Švedkauskaitės spektaklio „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kuriame į sudėtingas savižudybės ir gedėjimo temas bandoma pažvelgti per komedijos žanrą, premjera.
– Kaip jūs apibūdintumėte save kaip režisierę? – paklausiau E.Švedkauskaitės.
– Manau, kad esu reikli. Man labai svarbus tikslumas, punktualumas, atsidavimas darbui. Tiek iš savęs, tiek iš kūrybinės komandos, tiek iš aktorių reikalauju pasiruošimo. Kai esame repeticijų salėje, noriu, kad susikoncentruotume ir dirbtume atsakingai, nesiblaškydami.
Aktoriai turbūt patvirtintų, kad neapsieinu be humoro. Stengiuosi kurti gerą atmosferą repeticijose, staigiai reaguoti į iškylančias problemas. Humoras ir gera nuotaika padeda sukurti kūrybišką, laisvą atmosferą. Repeticijų metu daug juokauju ir stengiuosi mėgautis procesu. Man taip pat patinka dalintis savo gyvenimo pavyzdžiais ar įžvalgomis iš aplinkos.
Dėl to repeticijose skamba daug juoko, tačiau kartu neprarandu reiklumo – kai nutyla juokas, aktoriai turi atlikti tai, ko prašau.
– O gyvenime esate kitokia?
– Kaip čia pasakius... Kai nerežisuoju, tikriausiai esu kur kas kuklesnė, santūresnė. Bendraudama su artimaisiais vis tiek mėgstu pavaidinti ar sukurti situacijas, kuriose yra pokštų ir humoro. Todėl negalėčiau teigti, kad gyvenime esu visiškai kitokia.
Tačiau aišku, kad šis darbas reikalauja daug pasiruošimo ir energijos, kruopštumo ir tikslumo. Dirbdama tampu labai išraiškinga, o kasdieniame gyvenime tokia nebūnu – mano asmenybė truputį prigęsta.
– Kaip keitėsi aplinkinių požiūris į jus skirtingais gyvenimo etapais – nuo tada, kai mokykloje nusprendėte, kad norite būti režisiere, iki akimirkos, kai pelnėte Auksinį scenos kryžių?
– Požiūris labai keičiasi. Kai 14 metų paauglė pareiškia, kad taps režisiere, visi į tai žiūri su šypsena. Daugelis man sakė, kad persigalvosiu, bet turėjau daug atkaklumo ir užsispyrimo. Po truputį lipau į kalną, susidurdama su įvairiomis reakcijomis.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartais susidurdavau su skirtingomis nuomonėmis – vieni mane vadino per daug pasikliaujančia teorija, kiti manė, kad esu pernelyg susikausčiusi, treti prikaišiodavo ambicijų trūkumą.
Kai pelniau Auksinį scenos kryžių, atsirado lūkesčių, kad vieną po kito kursiu didžiulius, įspūdingus spektaklius. Tapusi LNDT meno vadove susiduriu su dar didesniu smalsumu – visiems įdomu, kaip šį darbą suderinsiu su kūryba.
Nenoriu, kad kūryba nukentėtų dėl vadovės darbo. Suderinti šiuos du darbus tikrai sunku, tai kainuoja daug fizinių ir psichologinių jėgų. Rugsėjis buvo ypač įtemptas metas. Ir greičiausiai ne tik teatralams. Atrodė, kad viskas vyksta kaip darbo stovykloje, – dėl daugybės užduočių kiekvieną dieną stengiausi nesubyrėti. Tačiau kūrybiškumui lieka mažai vietos – dėl to labai liūdna. Nepaisant to, lūkesčiai auga – tiek mano pačios, tiek kitų žmonių.
– Kaip susitvarkote su spaudimu, kai visi tikisi vis geresnių rezultatų? Ką jaučiate, kai ne viskas sekasi taip, kaip planuota?
– Teatre neaišku, kas iš tiesų yra geriau. Stengiuosi susitelkti į esmę. Tai nereiškia, kad spektaklis turi būti didesnis, su daugiau aktorių ar įspūdingesne scenografija. Galbūt aš temą galiu tiksliau atskleisti mažame spektaklyje, beveik tuščioje scenoje?
Tai taip pat yra progresas – atrasti naujas temas ir būdus jas perteikti.
Kai mane prispaudžia nepamatuoti lūkesčiai, stengiuosi nusivalyti nuo savęs bet kokį pompastiškumą. Esame tarsi įkalinti amžino progreso ir megalomanijos – reikalaujama vis daugiau, didžiau, plačiau, įspūdingiau. Aš to nenoriu, todėl nusigręžiu nuo tokios logikos. Ieškau alternatyvių erdvių.
Pavyzdžiui, dabar statau spektaklį Mažojoje salėje. Tai nėra lengva, bet jaučiu, kad šiuo metu nebūčiau pajėgi statyti didelio spektaklio. Negalėčiau to suderinti su asmeniniu gyvenimu ir meno vadovės pareigomis.
Stengiuosi nepriskirti sau visagalybės jausmo. Jau esu perdegusi darbe, todėl mane saugo patirtis. Kai esi buvęs tokioje būklėje, kai nieko nebesinori, pasimokai. Dabar į viską žiūriu sveikiau. O atsikratyti per didelių reikalavimų sau padeda saviironija, humoras.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Stengiuosi rasti laiko sportui ir sveikam maistui. Tai elementarūs dalykai, tačiau jie man yra svarbūs. Esu susidariusi kasdieninę rutiną, kurioje numatytas laikas miegui, pietums ruošti ir tempimo pratimams. Tai mane palaiko.
Be to, daug bendrauju su artimais žmonėmis, draugais ir šeima. Tai ir lieka vienintelė veikla, kurią galiu sau leisti.
Dar mėgstu išeiti pasivaikščioti ar minti dviratį, nors dabar tam turiu per mažai laiko.
– Ar manote, kad teatras kartais gali tapti būdu pabėgti nuo savęs?
– Taip, teatras yra pabėgimas nuo tikrovės. Kita vertus, visi žmonės ieško tam tikrų pabėgimo strategijų. Vieni rūpinasi kitais, kiti užsiima ekstremaliais pomėgiais, treti keliauja po pasaulį.
Aš nuo vaikystės mėgstu skaityti – labai lengvai patikiu netikrais pasauliais.
– Jei turėtumėte galimybę viską pradėti nuo nulio, ar pasirinktumėte tą patį kelią?
– Neseniai apie tai svarsčiau. Vieną dalyką pakeisčiau: būtų buvę gerai, jei būčiau išsilaikiusi vairavimo egzaminus 11 klasėje. Dabar tiesiog nerandu laiko.
Tačiau visus savo paklydimus dabar vertinu kitaip: jie mane atvedė į šią akimirką. Šiuo metu esu laiminga. Taip, labai pavargusi, bet vis tiek laiminga.
– Niekada nedvejojote dėl kitų galimybių, pasirinkimų?
– Žinojau, kad noriu eiti šiuo keliu, tačiau jis nebuvo tiesus. Metus studijavau teatro kritiką. Net svarsčiau, gal tęsti šias studijas, nes ta profesija atrodė patogi ir saugi. Tačiau kažkas visada mane veda į nesaugias ir nepatogias situacijas, tad apsisprendžiau ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Bet kiekviename kurse vis pagalvodavau, kad mane išmes arba kad man nepavyks.
Kai stačiau „Jauno žmogaus memuarus“, net norėjau viską atšaukti ir atsiriboti nuo teatro.
Dažnai pagalvodavau, kad gal jau pasiekiau ribą, kad gal nebenoriu to daryti, nes kartais tai atrodė per sunku.
Kol kas kažkaip tvarkausi, alternatyvų nesvarsčiau, nes, manyčiau, tapau žmogumi, kuris gerai jaučia, kai sau meluoja. Mano kūnas siunčia signalus – šiuo metu nejaučiu, kad meluočiau sau. Jei pradėsiu jausti, kad norėčiau daryti kitką, tada bus metas didesniems pasirinkimams.
– Apie aktorystę niekada nesvarstėte?
– Rimtai nesvarsčiau. Nors aktoriai kartais užsimena, kad esu gera aktorė, – man šis komplimentas teikia daug džiaugsmo.
Mėgstu pavaidinti. Jei kas nors pakviestų vaidinti spektaklyje, tikrai būtų įdomu išbandyti.
– Jūsų manymu, ar keičiasi mokymo būdai aukštosiose teatro mokyklose?
– Esmė turbūt glūdi asmenybėse, kurios dėsto. Kadangi vis daugiau jaunų žmonių prisijungia prie dėstytojų gretų, ir požiūris šiek tiek keičiasi.
Mes esame ta karta, kuri privalo prisitaikyti prie naujų iššūkių, susijusių su kitais darbais ir technologijomis. Dėl to turime žiūrėti į šią profesiją truputį žemiškiau. Neturime prabangos užsidaryti ir leistis į ilgus kūrybinius procesus, kaip tai buvo anksčiau.
Šiandien viskas yra šiek tiek kitaip. Manau, kad mes, kaip karta, turime suvaldyti daugybę veiksnių, be to, daugelis mūsų labai rūpinasi savo įvaizdžiu.
Vis dėlto jaučiu, kad akademijos palieka tam tikrą šleifą. Kūryba, atsiradusi iš kančios, vis dar nėra pamiršta. Ši filosofija išlieka ir nuolat primenama.
Stebina tai, kad nuostabūs ir talentingi aktoriai dėl susiformavusių elgesio normų gėdijasi prisipažinti, kad jaučiasi pavargę arba nori pabaigti repeticiją. Nors atrodo, kad šiuo požiūriu kai kas keičiasi, romantinis kančios įvaizdis vis dar gajus.
– O pagal ką renkatės komandą spektakliui?
– Man būdingas šioks toks apsėdimas: man labai patinka stebėti aktorius tokius, kokių dar nebuvau mačiusi. Kaip režisierė, noriu dirbti su jais, kad pakeisčiau jų įprastus vaidmenis.
Pavyzdžiui, dirbdama su Vitalija Mockevičiūte mačiau jos pastarųjų metų vaidmenis ir pamaniau, kad noriu, jog ji suvaidintų tylią mamą. Ji nuostabiai įkūnijo šį vaidmenį, daugelis žmonių sakė, kad tokios Vitalijos niekada nebuvo matę.
Arba, tarkime, Josifas Baliukevičius, žinomas iš serialų, teatre suvaidino personažą, kuris visiškai skiriasi nuo to, ką jis įprastai vaidina. Man patinka kurti tokias transformacijas.
Atsimenu, kad akademijos laikais dažnai kviesdavau draugus dirbti kartu, nes tai buvo smagu, tačiau pajutau, kad asmeniniai santykiai gali trukdyti kūrybiniam procesui.
Stengiuosi palaikyti gražius santykius su aktoriais, nes spektaklis gyvena, tačiau po to seka išsiskyrimo momentas. Galbūt nuskambės griežtai, bet kūrybiniame procese aš neieškau draugų, ieškau bendradarbių. Tai skirtingi dalykai. Tad komandą renkuosi vadovaudamasi intuicija ir jos narių mąstymo būdu. Mėgstu dirbti su tais, kurie nėra nuolat teatre, nes jie atneša šį tą nauja. Tai užtrunka ir reikalauja darbo, bet man tai patinka.
– Ar spektaklis „Fossilia“ nesulaukė neigiamų reakcijų, kad, tarkime, užkabinote kokią pernelyg jautrią temą?
– Turbūt mano šeima galėjo turėti pretenzijų. Ypač dėl kai kurių aiškių prototipų, atsirandančių tam tikrose situacijose. Arba Dalios Grinkevičiūtės giminaičiai, kurie su manimi nesusisiekė, tad atrodo, kad viskas gerai. Šeima irgi pretenzijų neturėjo, nors spektaklyje yra epizodų iš mūsų giminės istorijos.
Pats spektaklis buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Sulaukiau nuostabių atsiliepimų, ypač iš jauniausios kartos. Kai kuriems vyresniems žiūrovams vaidinimas priminė meditaciją ar maldą. Bet buvo ir kritikos dėl formos, tempo, siužeto vystymo.
Pavyzdžiui, neseniai perskaičiau latvių kritikų recenziją, kurioje buvo teigiama, kad tai prastas spektaklis, niekas jame nesusijungia. Vis dėlto žurnale „Teatras“ jis buvo minimas trijuose straipsniuose kaip spektaklis, nagrinėjantis atminties temas.
Aš žinau, kad mes atlikome didelį darbą – rimtą tyrimą, remdamiesi D.Grinkevičiūtės atsiminimais, kurie turi būti atpažįstami žiūrovams. Mes pasiekėme tikslą: daugelis žmonių atpažino savo tėvus, brolius, seseris.
Tai man labai svarbu. Juolab kad nė vienas mano spektaklis nebuvo sutiktas vienareikšmiškai. Galbūt išskyrus tik „Jauno žmogaus memuarus“.
– O koks bus jūsų premjerinis spektaklis „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“?
– Jame bus integruoti stendapo komedijos elementai, todėl scenoje tikrai bus mikrofonas ir taburetė.
Tačiau tuo pat metu rutuliosis ir vaidybinės situacijos, nes veiksmas vyksta dviejų personažų – motinos ir sūnaus – namuose.
Bandome žaisti su stereotipais, televizijos laidų klišėmis ir stendapo komedijos bei muzikinių šou ypatybėmis.
