Visgi spektaklio priėmimas tėvynėje ir svetur skiriasi. Ukrainoje nėra Vakaruose vyraujančių kalbų apie pacifizmą. „Pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams absoliučiai neprieinamas. Aš irgi anksčiau buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet dabar viskas pasikeitę“, – sako Nina Khyzhna, pati drauge su kolegomis ir draugais Artiomu Vusyku, Dmytro Tretiaku ir Vladyslava Chentsova vaidinsianti dviejuose „Šiandien niekas nežuvo“ rodymuose Vilniuje spalio 10 ir 11 dienomis.
– Ką norėjote šiuo spektakliu pasakyti užsienio publikai?
– Spektaklį sukūriau Austrijoje per savo meninę rezidenciją 2022 gruodį. Po to jį rodėme Vokietijoje ir Ukrainoje, bet šiaip jis buvo sukurtas užsienio auditorijai, spektaklio metu kalbame žmonėms, kurie nėra insaideriai. Tai suveikė ir Ukrainoje.
Manau, kad teatras yra tokia meno rūšis, kuri turi prieigą prie kūno, sukuria bendrą buvimą vienoje erdvėje, to negali jokios kitos meno šakos. Mes pasakojame savo ir savo draugų, prisijungusių prie armijos arba savanoriaujančių, arba dirbančių kultūros srityje, istorijas, bet puikiai suprantu, kad visiškai neįmanoma perduoti kai kurių patirčių, bet to šiuo atveju ir nereikia. Visgi spektaklio metu gali sukurti artumą tarp žmonių.
Manau, kad mūsų fizinės patirtys labai veikia tai, kaip elgiamės, kaip reaguojame į vienus ar kitus dalykus, kaip formuojasi mūsų kognityviniai gebėjimai, pažinimas, kaip priimame skirtingas temas ar ideologijas. Pavyzdžiui, pacifizmas – tai dalykas, kuris mums, ukrainiečiams, absoliučiai neprieinamas. Pascal Gielen rašė, kad slėptuvėse nuo bombų pacifizmo nėra. Kai girdi sprogimus fiziniu lygmeniu viskas pasikeičia, mūsų kūnai yra nervinės sistemos, sujungtos su smegenimis. Aš irgi buvau pacifistė, esu labai taikus žmogus, nenoriu karo, bet jau beveik trejus metus (o Dieve) daug kas yra pasikeitę kognityviniu lygmeniu. Deja, dabar suprantame, kad kartais neturi kito pasirinkimo, bet kovoti dėl taikos, dėl teisės būti pacifistu ginklais savo rankose.
Kartais užsienyje sunku kalbėti apie šias temas, nes gyvenantiems saugioje aplinkoje, tokie pareiškimai skamba trikdančiai. Net jei gyveni taikoje turi būti pasiruošęs karui. Jei nori apsaugoti žmogiškąsias vertybes, bazines žmogaus teises, turi žudyti. Ir tai nėra kažkas, ką mes pasirinkome ar norėtume daryti. Tai sudėtinga.
– Kaip publika užsienyje ir Ukrainoje priima šį spektaklį? Ar matote daugiau panašumų ar skirtumų?
– Ukrainos viduje mes turime labai skirtingų patirčių ir negali taip paprastai suprasti, ką išgyvena kitas žmogus. Mokomės nelyginti patirčių, nes tai pavojinga. Žinoma, yra skirtumų. Pavyzdžiui, kai rodėme spektaklį Austrijoje, kaskart po rodymų būdavo diskusijos ir tai tapo labai svarbia pasirodymo dalimi. Viena diskusija bus ir Vilniuje, jos labai laukiu, nes man labai patinka susitikimai su žiūrovais.
Taigi Austrijoje ir Vokietijoje daug žmonių sakė: „Ačiū, dabar dalykus suprantu aiškiau“. Nes visgi Vakaruose yra daug paplitusių naratyvų, kaip „Gana, baikime žudymus, atiduokim dalį teritorijos Rusijai ir viskas bus baigta, aišku, ne sostinę, bet gal kokius kaimus“ arba „Ukraina neturi pakankamai galios laimėti“ ir pan. Žiūrovai tose šalyse sakė, kad ir jie naudojo tuos naratyvus ir nesuprato, kaip Rusijos propaganda įsiskverbia į žmonių protus nenorint, nesąmoningai. Ir aišku, jie kalba apie pacifizmą. Bet tai skamba ironiškai, kai išsakoma iš privilegijuotos pozicijos.
– Atrodo, kad Lietuvoje tų naratyvų, skatinančių Ukrainą pasiduoti, yra mažiau, žmonės čia geriau supranta situaciją, nes žino Kremliaus propagandą, kaip veikia Rusija. Ir lietuviai labai aktyviai rėmė Ukrainą, tačiau ilgainiui įsitraukimas blėsta, susidomėjimas žiniomis apie karą ne toks didelis, žmonės vengia temų, atrodo, kad yra nuovargis. Kaip jaučiatės Jūs? Ar nepavargote?
– Mes neturime pasirinkimo. Aišku, kad mes visi pavargę, bet kai pagalvoju apie draugus apkasuose, negaliu lygintis. Ir tiesą sakant jų darbas man suteikia įkvėpimo. Arba savo gyvybes atidavusių žmonių pavyzdžiai suteikia man jėgų gyventi Ukrainoje ir net būti privilegijuotai – kurti teatrą. Manau, kad svarbu surasti dar vieną būdą pasidalinti tuo, kas vyksta. Aš visad jaučiuosi vakarėlių gadintoja – kai visi linksminasi ir manęs paklausia iš kur esu, atsakau, kad iš Ukrainos, ir visi surimtėja.
Nenoriu būti tokiu žmogumi, bet kita vertus negaliu nekalbėti apie karą, turi stiprinti kitų supratimą apie tai, kas vyksta. Deja, tai ne tik Putino karas. Ir jis nesusijęs tik su Ukraina. Tai ideologinis karas, Putiną įkvėpė Ivanas Iljinas, ortodoksų fašistas. Ir dar vienas ideologas Aleksandras Duginas, jie dirbo ties Eurazijos konstruktu ir nori sugriauti Europos idėją. Mūsų tikslas įspėti visus europiečius, kad visi esame pavojuje. Taika, kuri tokia trapi, turi būti stipriai saugoma kasdien. Ukrainiečiams taika nebėra abstraktus konceptas, tai labai konkretus algoritmas, maži kasdieniai žingsniai ir tikri veiksmai. To neina apsaugoti posėdžiais ar apvalių stalų diskusijomis. Dabar jau per vėlu būti pacifistu ir ieškoti minkštųjų galių.
O publikai Vilniuje, kuri galbūt pavargusi nuo karo, pasakyčiau, kad puikiai tą suprantu. Mes ieškojome būdo ne perpasakoti istorijas, nes irgi esame nuo to pavargę. Į spektaklį įtraukėme daug kūno kalbos, o tai kaskart nauja ir vyksta tik čia ir dabar. Tarp mūsų ir žiūrovų. Prieš kiekvieną pasirodymą peržiūriu tekstą – ar nereikia kažko pakeisti. Deja, viskas dar aktualu. Aš vis dar beveik kasdien sapnuoju mirtį. Charkivą vis dar atakuoja, buvo daug naujų bangų, kai šis miestas buvo stipriai puolamas skirtingais būdais ir dabar jis atakuojamas. Na, turime pakeisti tai, kad vienas iš aktorių – Dmytro – anksčiau sakydavo, kad jis savanoris, o dabar neseniai jau prisijungė prie ginkluotųjų Ukrainos pajėgų, jis jau karys. Tikimės, kad jo vadas išleis vaidinti į Vilnių, Dima gavo leidimą, bet armijoje viskas gali pasikeisti.
– Iš tikrųjų palietėte kitą svarbią temą. Kaip jums sekėsi kurti šį spektaklį karo laikais užsienio šalyje?
– Pirmąjį pusmetį po pilno masto invazijos vyrams buvo lengviau keliauti. Mes gavome Kultūros ministerijos leidimą ir jie atvyko į Austriją kurti projekto, nes jis buvo svarbus politiškai ir prisidėjo prie kultūrinės diplomatijos. O šiek tiek vėliau taisyklės sugriežtėjo, todėl viename festivalyje Vokietijoje pasirodėme be vaikinų – vaidinome tik mes su Vlada. Juos rodome per video transliaciją. Dabar „Sirenų“ festivalis, bendradarbiaudamas su Ukrainos kultūros institutu, padeda mums gauti leidimus. Labai tikimės, kad pavyks kirsti sieną, nes pasieniečiai gali ir neleisti vyrams išvykti. Dabar ir repetuoti negalime, nes Dima yra armijoje. Susitiksime jau Vilniuje visi.
– Šiame spektaklyje labai svarbus judesys. Kodėl? Ar tai universali kalba, ar lengviau perduoda jūsų žinutę, ar gal patiems priimtinesnė raiškos priemonė, leidžianti atsikratyti streso?
– Manau, viskas, ką išvardinote. Jaučiame, kad daug žodžių prarado savo prasmę. Arba pasikeitė prasmės. Dabar sunku įvardinti, perteikti, suformuoti mintį. Pasitelkus kūną tai padaryti lengviau. Kaskart kai girdi sprogimą ar skaitai siaubingas žinias, jauti, kad tiesiog trūksta žodžių. Jie neteko galios. Jie neveikia, negali perduoti to, ką jaučiu. Be to, kūnas turi galią sudaryti somatinį rezonansą su kitais kūnais toje pačioje erdvėje – susidaro vienybės, buvimo kartu jausmas. Tas jausmas mums labai svarbus, jis sukuria saugumo iliuziją. Daug lengviau išgyventi sunkumus kai esi kartu, tuomet kūne mažiau streso. Kai tik pradėjome kurti šį spektaklį, rengėme retrospektyvias sesijas. Judesys po judesio dirbome su tuo, ką išgyvenome, siekėme surasti kūnišką tekstą toms patirtims. Tai mums visiems kaip grupei, kaip draugams (jau daug metų kartu dirbame Charkive) buvo gili patirtis.
Po kito spektaklio, kuriame irgi naudojame kūniškuosius tekstus, prie mūsų priėjo vienas karys, jis buvo labai dėkingas ir verkė. Jis pasakojo, kad nežinojo, kaip papasakoti apie tai, ką išgyveno ir mes jam padėjome surasti tuos kodus. Teatras gali atblokuoti kai kuriuos tabu – leidžia jausti pyktį, neapykantą. Čia galima visa tai išreikšti ir tai padeda žmonėms dirbti su savo emocijomis.
– Kokių dar reakcijų sulaukėte Ukrainoje?
– Spektaklyje buvo ir mūsų draugų, tarnaujančių armijoje, jie sakė, kad labai svarbu, kad jų istorijos yra matomos. Jiems svarbu suprasti, kad jie yra girdimi ir matomi užsienyje. Liudijimo momentas yra labai reikšmingas. Įvykių paliudijimas padaro tavo egzistenciją tikra, o jausmus pagrįstais. Tai, kad spektaklyje naudojame anglų kalbą, įveda išorinį stebėtoją, ukrainiečiai klausydami spektaklio anglų kalba supranta, kad jų istorijos yra pasakojamos užsieniečiams, ir jaučia, kad ten juos kažkas girdi. Tai suteikia naują perspektyvą, validuoja mūsų, ukrainiečių, išgyvenimus, duoda suvokimą, kad taip neturėtų būti, tai negerai, tai nenormalu. Ir dar duoda saviatjautos jausmą. Dažniausiai, kai spektaklis rodomas užsienyje, aš neverkiu, bet per rodymą Ukrainoje verkė visi, verkėme ir mes. Buvo toks bendras gedėjimas viename fiziniame lygyje. Tai buvo visiškai kitoks spektaklis, nors buvo tie patys žodžiai ir judesiai kaip ir užsienyje.
Aišku, nemanau, kad teatras turi užimti psichoterapeutų vietą. Bet kaip viena dėstytoja sakė, kad Ukrainoje neužtenka terapeutų, tad teatras suveikia ir šioje srityje, aišku, jis negali pakeisti psichologų, bet turi tokį šalutinį poveikį. Jis padeda žiūrovams pripažinti savo patirtis ir jas integruoti.
– Gal galite papasakoti daugiau apie nepriklausomą teatrą NAFTA, kuriame dirbate?
– Ta nepriklausoma teatro platforma Charkive, sukurta 2017 metais, ją įkūrė Artiomas Vusekas (vaidinantis ir „Šiandien niekas nežuvo“), ten dirbu ir aš bei Tatjana Holoduva. Iki karo buvo 40 žmonių, dabar mūsų yra apie 10: aktoriai ir administracija. Ši platforma suburia įvairių sričių menininkus kurti spektaklius ir performansus. Ukrainoje yra problemų su valstybiniais teatrais, kurie dirba kaip fabrikai – ateina režisierius/ė su savo idėjomis ir temomis bei diktuoja tai aktoriams. Nors kai kuriems tai gali būti visiškai neįdomu ar neprimtina. O tokios nepriklausomos struktūros kaip NAFTA neturi hierarchijos, todėl darome viešus kvietimus (angl. open calls), kviečiame visus, kam įdomios tam tikros temos ar kūrėjai dirbti pas mus, nereikia būti paskirtam. Mes pozicionuojame save kaip socialinį ir politinį teatrą, nes mes dirbame su politiniais kontekstais, neturime pasirinkimo.
Dirbame su rusifikacijos trauma, nes Charkivas yra labai arti Rusijos sienos. 90 proc. miestiečių kalba rusiškai. Reikėjo pripažinti, kad ta kalba nebuvo mūsų pasirinkimas, kad tai trauma. Dabar reikia dirbti su savo tapatybe, susigrąžinti savo istoriją, nes rusai ištrynė ištisus puslapius ir labai svarbių ukrainiečių asmenybių vardus, žudė rašytojus, tapytojus, režisierius. Reikėjo vėl viską atverti ir susigrąžinti. Taigi mūsų teatras daug dirba su tuo palikimu, kuriame vietą, kurioje norėtume gyventi.
– Kokį teatrą Ukrainoje norėtumėte matyti po 10 metų? Ko jam linkėtumėte?
– Norėčiau matyti visai kitokį teatrą, kad jis būtų įvairus. Nenoriu, kad Ukraina būtų monokultūrinė šalis. Norint, kad šalis vystytųsi reikia, kad ji būtų įvairiakultūrė, įvairios religijos, sekuliari valstybė, manau, kad teatras irgi turi dirbti su tais kontekstais ir aišku, norėčiau matyti socialiai sąmoningo teatro, atsakingo, su kritiniu požiūriu, atsiskyrusiu nuo Rusijos dramos mokyklos ir nuo Stanislavskio, kuris kolonizavo Ukrainos teatrą. Turime puikių dalykų, kurių galime pasisemti iš tokių dramaturgų kaip Skurba ir kitų autorių, kurie dirbo su avangardiniais, eksperimentiniais tekstais.
