Tuo tarpu spalio 20-ąją 19 val. „LENsemble“ debiutuos dar viename Lietuvos kultūrinę erdvę reprezentuojančiame festivalyje „Vilnius Jazz“. Čia bus pristatytas olandų kompozitoriaus Louis Andriessen muzikinis portretas. Ateinančius koncertus aptarėme kartu su „LENsemble“ meno vadovu, dirigentu ir kompozitoriumi Vykintu Baltaku.
– Festivalyje „Muzikos ruduo“ „LENsemble“ dalyvauja jau nesyk. Tai taip pat nebe pirmas projektas su Thomas Hummel – kartu esate rengę koncertus, išleidote albumą. O kas šįkart pastūmėjo bendradarbiauti rengiant programą „Ant ribos”? Kokios jos idėjinės ištakos?
– Su Thomu ilgai bendradarbiaujame ir vienas kitą labai gerai pažįstame. Jis, kaip ilgametis Freiburgo „Experimentalstudio des SWR“ darbuotojas, puikus kompozitorius, garso režisierius ir programuotojas, man pasirodė labai tinkantis kūrėjas šiam renginiui. Thomas jau labai ilgai dirba su dirbtiniu intelektu ir domisi žmogaus ir kompiuterio arba mašinos santykiu, o būtent tokios ir yra koncerto temos. Todėl man ir kilo mintis, kad kaip tik jo ekspertizė gali čia pasitarnauti. Ir iš tikrųjų pasitarnavo – koncerte ne tik atliksime jo kūrinį gyvam ir virtualiam orkestrui, bet skambės ir improvizacija, kurios metu pianistė Paula Bagotyriūtė, pritariant saksofonistui Gregory Kharaneka, gros kartu Thomo Hummelio suprogramuotu su dirbtiniu intelektu.
– Koncerto tema – žmogaus ir technologijų santykis – šiuolaikiniame mene tampa vis populiaresne. Tad kuo išsiskirs „LENsemble“ perspektyva? Galbūt temos šiuolaikiškumui atskleisti padės ir jaunosios kartos kompozitoriai, kurių premjeros tapo viena iš „LENsemble“ vizitinių kortelių?
– Mūsų esminis klausimas – kur yra riba tarp žmogaus ir gamtos: kada peržengiamas žingsnis ir gamta tampa naikinama, užuot buvusi maitintoja, arba kada technologijos, užuot padėjusios žmogui, tampa naikinimo įrankiu. Tai atspindi ir kūriniai. Pavyzdžiui, Thomo Hummelio kūrinys remiasi Svetlanos Aleksijevič tekstu apie Černobylio atominę elektrinę. Tuo tarpu mano kūrinys „Neon Sea“ balansuoja ant ribos, kurioje visiškai negyvas elektroninis skambesys atgyvinamas akustiniais instrumentais. Taip pat ir jau minėto Gregory kūrinys parodo ribą tarp visiško buitiškumo (kūrinyje garsui išgauti naudojamas putplastis) ir skambesių, kuriuos suvokiame kaip muziką.
– Anksčiau minėtos improvizacijos su dirbtiniu intelektu atlikėjų bei „LENsemble“ narių Gregory Kharaneka ir Paulos Bagotyriūtės biografijos liudija ir apie artimesnę patirtį su improvizacine muzika. O kaip apibūdintumėte improvizacinės muzikos svarbą visai „LENsemble“ veiklai, kai pagal Lietuvoje vis dar paplitusį skirstymą, „LENsemble“ linktų prie formalesnių, o improvizacinė muzika bendrai – prie mažiau formalių koncertinių patirčių?
– Mūsų strategija – stengtis apjungti skirtingų kartų bendraminčių skirtingus muzikos pajautimus. „LENsemble“ nereprezentuoja kažkokios vienos estetikos ar muzikos krypties. Tai siejasi ir su mano paties pasaulėžiūra: suprantu, kad muzikinių išraiškų yra labai daug, ir labai skirtingų – jos visos gali save pateisinti. Muzikinės išraiškos pliuralizme matau šiuolaikinės muzikos stiprybę. Galbūt problema kyla, kai absoliutizuojama kuri nors viena išraiška. Todėl stengiamės „LENsemble“ veikla plėsti muzikantų ratą ir po truputį įtraukti ir jaunesniuosius atlikėjus, kurie jau baigė mūsų magistro programą ir plačiai reiškiasi šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos scenose. Tai „LENsemble“ suteikia daug galimybių plėsti savo raiškos galimybes. Pavyzdžiui, vyresnės kartos atlikėjai labai stiprūs būtent užrašytos akademinės muzikos atlikime, bet galbūt jie nebūtų tokie drąsūs ir, sakykim, profesionalūs laisvos improvizacijos kontekste. O praeitų metų festivalyje „Muzikos ruduo“ mes turėjome programą, kurią atliko iš esmės jaunieji atlikėjai – dalyvavo keturi fleitininkai ir tas pats Gregory – ir tai labai pasiteisino.
– Su improvizacija tradiciškai siejamas ir džiazas, tačiau tai nepadaro „LENsemble“ džiazo atlikėjų organizacija. Vis dėlto turint omeny, kad pastaruoju metu džiazo sąvoka stipriai prasiplėtė, ar tai, kad „LENsemble“ veiklai nesvetimas improvizacinis elementas, paskatino tapti „Vilnius Jazz“ programos dalimi?
– Groti festivalyje „Vilnius Jazz“ siekėme dėl kelių dalykų. Vienas iš jų ir susijęs su tuo, kad šiuolaikinis džiazas, šiuolaikinė laisvoji improvizacija ir šiuolaikinė akademinė muzika skambesio prasme turi labai daug bendro. Taip, viena muzika užrašyta, kita – improvizuojama gyvuoju laiku, bet galutinis rezultatas dažnai labai panašus, kadangi žaidžiama panašiomis idėjomis ir skambesiais. Mūsų įrašų seriją „No Business Records“, skirtą šiuolaikinei akademinei muzikai, irgi paskatino ta pati mintis, kad yra du „burbulai“ (vienas – akademinės šiuolaikinės muzikos, o kitas – improvizacinės muzikos), kurie vienas kito nepažįsta ir vienas su kitu nebendrauja. O „LENsemble“ idėja ir yra eiti į abi auditorijas, susipažinti ir bendrauti su jomis, kad jos galėtų po truputį jungtis.
– Šiuo koncertu pratęsite ir „LENsemble“ rengiamų šiuolaikinės muzikos kompozitorių portretų tradiciją – kartu su sopranu Naomi Beldeens pristatysite olando Louis Andriesseno kūrybą, paprastai dažniau minimą akademiniame minimalizmo kontekste, bet ir turinčią sąsajų su džiazu. Kodėl kompozitoriaus pasirinkimas būtent toks?
– Kaip jau prieš tai minėjau, „LENsemble“ ir mano paties pasaulėžiūra laikosi nuostatos, kad muzika yra labai plati, todėl vieną kartą galime rinktis groti Stockhauseną, kitą kartą – Scelsi, o dar kitą – ir Berio arba Andriesseną. Tačiau nesakyčiau, kad Andriessenas yra minimalistas – toli gražu. Tai, ką mes suprantame kaip amerikietiškąjį minimalizmą, kurio kiekvienais metais pilna visuose Lietuvos festivaliuose, manęs nebedomina, nes jo yra per daug ir jis pernelyg dominuoja. Andriessenas atstovauja tai kūrybinei pakraipai, kuri kažkada buvo šalia minimalizmo, bet juo iš tikrųjų niekada netapo.
Jo kūriniai labai skiriasi nuo klasikinės minimalistinės išraiškos, juose labiau pabrėžtinos sąsajos su džiazu – tai dar viena priežastis, kodėl norėjome dirbti su festivaliu „Vilnius Jazz“. Asmeniškai mane labiausiai įkvėpė kartu su Andriessenu sukurtas kūrinys „M is for Man, Music, Mozart“, sukurtas Mozarto 200 metų jubiliejaus proga. Tai vienas mano mėgiamiausių kūrinių, su kuriuo susipažinau prieš 20 metų, kai jį man parodė pats kompozitorius. Todėl labai džiaugiuosi, kad galų gale radome galimybę šį kūrinį atlikti gyvai.
– Kalbant apie konkrečius programai parinktus Louis Andriesseno kūrinius, negalėjau nepastebėti to, kad kūrinio „Workers’ Union“ profsąjunginis vaizdinys atsispindi ir „LENsemble“, kaip organizacijos, idėjoje. O apmąstant ir kitus koncerto kūrinius („Il Duce“ bei „M is for Man, Music, Mozart“) galima būtų įsivaizduoti savotišką koncerto politinį-sociologinį naratyvą. Ar programa sudaryta galvojant apie kokią nors konkretesnę žinutę, perteikiamą Louis Andriesseno kūryba? Kaip įvardintumėte šio koncerto aktualumą būsimiems klausytojams?
– Nesu labai didžiulis mėgėjas muzikos pagalba kalbėti apie politiką ar kitokius išorinius dalykus – man muzikos pakanka, kad kalbėtume vien apie ją. Bet šiuo atveju tikrai negalima atsiriboti nuo Andriesseno laikotarpio konteksto Europoje, kuomet buvo stipriai keliami iki šiol? aktualūs klausimai dėl socialinės lygybės, tebeegzistuojančių Antrojo pasaulinio karo padarinių ar įvairiausių diktatūrų pavojų. Daugelis kūrėjų XX a. antrojoje pusėje Europoje laikėsi politiškai kairesnės pozicijos. Nors koncerto tikslas nėra atspindėti būtent tai, man atrodo, kad programa iš tiesų gerai ir tiksliai sutelkia dėmesį į žmogų ir jo socialinį kontekstą.
Pats kūrinio „M is for Man, Music, Mozart“ pavadinimas pasako, kad kalbama apie mitologinį žmogaus sukūrimą. „Workers’ Union“ išryškina socialinį žmogaus sąntykį. Politinis aspektas atspindimas elektroninio kūrinio „Il Duce“, kuriame italų diktatoriaus Mussolinio viename iš mitingų pasakyta frazė kartojama tol, kol ji pati save susinaikina, jos nebelieka. Visi trys kūriniai padaro koncertą gana aštrų politine prasme. Apie tai tikrai žinojau ir sąmoningai taip parinkau programą, nes, man atrodo, šiais laikais, kai aplinkui siaučia diktatūros ir karai, būtent apie tai ir reikia kalbėti.
– Pabaigai – trys žodžiai iš raidės M, apibūdinantys ateinančius „LENsemble“ koncertus.
– Muzika, meistriškumas, menas.
