Vizualinių eksperimentų teatras „Kosmos Theatre“ kviečia į Žilvino Vingelio audiovizualinio monospektaklio „Diletantas“ premjerą, kuri įvyks rugsėjo 26 d. Menų spaustuvės juodojoje salėje, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos” Lietuvos teatro vitrinos programoje.
Spektaklis veda žiūrovą į siurrealistinį avangardo asmenybės Jeano Cocteau pasaulį ir atskleidžia prieštaringą tarpdisciplininio menininko vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir meno istorijoje.
Su Ž.Vingeliu kalbėjomės apie „Kosmos Theatre“ įkūrimą ir apie spektaklio „Diletantas“ atsiradimą.
Su Ž.Vingeliu kalbėjomės apie „Kosmos Theatre“ įkūrimą ir apie spektaklio „Diletantas“ atsiradimą.
– Kuo jūsų spektaklis išsiskiria? Kodėl žiūrovas, įpratęs lankytis tradiciniuose spektakliuose ar standartiniame teatre, turėtų pasirinkti šį, audiovizualinį spektaklį?
– Sunku atsakyti už žiūrovą, kodėl jis turėtų rinktis mūsų spektaklį. Dažnai juokaujame su „Kosmos Theatre“, kad mūsų kūryba traukia žmones, kurie paprastai neina į teatrą arba yra nusivylę juo. Tai dažnai lemia klasikinio teatro spektaklių trukmė, perteklinis tekstų naudojimas ir nuolatinis aiškinimas, ką žiūrovas turėtų suprasti.
Mūsų spektaklis, visų pirma, skirtas tiems, kurie nenori, kad jiems viskas būtų išaiškinta tekstu. Tai vadinamasis vizualinis teatras, kuriame pagrindinė komunikacija su žiūrovu vyksta vaizdų, garsų, citatų, atmosferos, intertekstų pagalba.
Spektaklis remiasi žinomo menininko Jeano Cocteau kūryba – jis buvo svarbus kino režisierius, teatro dramaturgas, poetas, bokso vadybininkas, pianistas, keliautojas, skulptorius, dailininkas, siejamas su dadaizmo ir siurrealizmo judėjimais, tačiau niekur iki galo nepritapęs kūrėjas. Mes interpretuojame jo kūrybinį kelią bei biografiją ir, kurdami šį tarpdisciplininį spektaklį, nagrinėjame patys save.
Spektaklyje naudojamos šiuolaikinės technologijos, tačiau kartu jame atkartojamas XX a. pradžios teatro stilius – nuo iš išorės senamadiško skelbimo stulpo gatvėje iki mechanizuotos scenografijos transformacijų. Spektaklio metu keliamas klausimas, ar tarpdisciplininis menininkas, toks kaip J.Cocteau, publikos akyse yra multitalentas ar tik diletantas? Kas iš tiesų yra tarpdisciplininis menininkas tada ir dabar?
Spektaklio pavadinimas „Diletantas“ nurodo į žmogų, turintį skirtingų talentų ir gebėjimų įvairiose meno srityse. Jis gali būti laikomas šarlatanu ar apsimetėliu, bet gali būti laikomas ir multitalentu, genijumi. Pavyzdžiui, J.Cocteau iš tiesų tiesiog kūrė savo poetinį pasaulį, kuris apima tekstą, kinematografiją, poeziją, teatrą, vizualiuosius menus, bet nepriklauso nei vienai iš disciplinų. Jam tai buvo to paties poetinio pasaulio dalis. Mes taip pat laviruojame tarp šių disciplinų.
– Kaip jums atrodo, ar teisingiau specializuotis vienoje srityje, ar geriau turėti daug skirtingų talentų, veiklų? Šiandien turime daug menininkų – režisierių, aktorių, kurie ne tik vaidina, bet ir šoka, dainuoja, kuria. Ar vis dėlto svarbiau būti vienos srities specialistu?
– Nėra vieno teisingo kelio, nes tai labai priklauso nuo žmogaus charakterio ir pašaukimo – kiek jis sugeba atsiduoti skirtingiems amatams ir juos suvaldyti. Daugelis tarpdisciplininių menininkų nebeapsiriboja konkrečiomis disciplinomis, nes kuria savo unikalų kūrybinį pasaulį. Jie tampa ne konkrečios disciplinos, bet savo paties tarpdisciplininio stiliaus profesionalais – nesvarbu, kurioje meno disciplinoje jie dirbtų, jie žino kaip pasiekti tai, ko nori. Tuo tarpu vienos disciplinos specialistas gali įvaldyti skirtingas stilistikas, labiau prisitaikyti.
Kalbant apie mane, sunku save apibrėžti. Galbūt po mirties kas nors pasakys, kaip man gavosi. Pirmiausia aš save tapatinu su režisūra, nes tai mano profesija – studijavau bakalauro, magistro, dabar studijuoju doktorantūros studijose, dėstau ir domiuosi šia sritimi.
Tačiau, kas yra režisierius? Dažnai bandai paaiškinti žmonėms, kurie nesidomi teatru, ką daro režisierius, ir susiduri su anekdotinėmis situacijomis: ar tu kuri tekstą? Ne, tekstą kuria dramaturgas. Tai gal tu rūpiniesi scenografija? Ne, tai scenografo darbas. O gal tu kuri garsą? Ne, tai kompozitoriaus darbas. Tai gal tu vaidini? Ne, vaidina aktoriai. Tai ką tu darai? Ir tada atsakai – kuriu koncepciją, parenku medžiagą, suburiu kūrybinę komandą, derinu visus šiuos elementus, kad jie tarpusavyje papildytų vienas kitą ir sukurtų bendrą pasaulį.
Kai kurie žmonės išsigąsta ir sako: vadinasi, pats nieko nemoki ir dar kitiems nurodinėji? Kiti supranta, kad režisieriaus profesija apima daugybę skirtingų meno formų – nuo dailės, apšvietimo, garso dizaino iki literatūros ir istorijos. Režisierius turi išmanyti šias sritis tiek, kiek reikia tam, kad sukurtų vientisą istoriją.
Todėl laikau save profesionaliu visų sričių diletantu. Teatre esu dirbęs ir vis dar dirbu įvairius darbus – nuo administravimo, prodiusavimo, apšvietimo iki scenos valymo ar garso techniko pareigų. Tai man leidžia geriau suprasti teatro mašiną iš vidaus.
– Jūsų kūryboje J.Cocteau užima svarbią vietą – tai ne pirmas jūsų darbas, kuriame jis figūruoja. Kodėl jo kūryba ir asmenybė jums tokia svarbi?
– Prieš keletą metų Vilniaus mažajame teatre pastatėme J.Cocteau pjesę „Orfėjas“. Jau tada iškilo daug klausimų, temų ir įdomybių apie šį kūrėją, kurie tiesiog nebetilpo į spektaklį. Nenorėjau jo sugadinti sudėjęs viską, ką atradau, bet negalėjau ir pamiršti, todėl beveik paraleliai teko statyti kitą spektaklį.
Mane žavi tas laikotarpis – XX a. pradžia, kai meno pasaulyje vyko revoliuciniai pokyčiai. Tai buvo laikas, kai formavosi impresionizmas, kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas, kai muzika, dailė ir literatūra keitėsi neįtikėtinu greičiu. Pablo Picasso, Andre Bretonas, Erikas Satie, Guillaume Apollinaire, Amedeo Modigliani – visi jie buvo toje pačioje menininkų terpėje, o J.Cocteau buvo šio pasaulio dalis, nors iki galo ir nepriklausė nė vienai meno krypčiai.
Šiandien mes taip pat gyvename tarpdiscipliniškumo laikotarpiu, kai meninės ribos yra labai išplėstos. Vis mažiau matome vienos grynos meno formos spektaklių – daugelis jungia šokį, medijas, lėlių teatrą ar kitus elementus. Būtent dėl šių paralelių tarp J.Cocteau laikmečio ir mūsų šiandieninio pasaulio kilo noras diskutuoti su jo kūryba ir ieškoti atsakymų apie tai, koks turi būti šiuolaikinis menininkas, kokie turime būti ir esame mes.
– Minėjote, kad spektaklyje nėra daug teksto, o tai labai įdomu, nes daugelis tradicinių spektaklių stengiasi įtraukti žiūrovą būtent per žodį, per tiesioginį komunikavimą su publika, kartais net kviečia įsitraukti į veiksmą ant scenos. Kaip jūsų spektaklyje vyksta bendravimas su publika, jei nėra daug teksto?
– Aš manau, kad šiuolaikinis žiūrovas jau pripratęs prie audiovizualinių reginių: šviesų, vaizdo, garso, pantomimos ir neverbalinės vaidybos. Tekstą mes naudojame ne kaip pagrindinį įrankį, per kurį aktorius tiesiogiai komunikuoja su publika, bet kaip vieną iš daugelio elementų.
Aktorė Airida Gintautaitė beveik nekalba scenoje. Vietoj to, naudojame J.Cocteau eilėraščių ir romanų ištraukas pateikiantį užkadrinį balsą, kuris nepriklauso scenoje matomam aktoriui ir tampa viena iš medijų – lygiavertė šviesoms, muzikai ar video. Tai nėra pagrindinis komunikacijos būdas, o greičiau papildantis ir praplečiantis spektaklio erdvę elementas.
Nors spektaklis yra siurrealistinio pobūdžio, jis nėra visiškai atsitiktinis. Kiekviena scena turi savo temą, susijusią su kokiu nors J.Cocteau kūriniu ar jo gyvenimo įvykiu, todėl žiūrovai galės atpažinti ryšius tarp poetinio pasaulio ir realių jo gyvenimo momentų.
Spektaklio struktūra dramaturgiškai nurodo į vieną J.Cocteau dieną, o iš tiesų į visą gyvenimą. Atsikėlėme, kažko išmokome, daug ką pamiršome, labai mažai supratome, tuomet pritrūko laiko nuveikti tai, ką planavome, pradėjome jausti, kad artėja vakaras, ėmė mažėti energijos, paklausėme mėgstamos muzikos ir nuėjome miegoti. Bet juk taip praeina ir visas mūsų gyvenimas.
Tokia struktūra leidžia žiūrovams patirti iš pažiūros abstraktų spektaklį per itin konkrečius J.Cocteau gyvenimo įvykius: kelionę aplink pasaulį, priklausomybę nuo opiumo, kino režisūrą, darboholizmą, gedulą netekus artimos draugės.
– Kodėl pasirinkote kurti atmosferą per sapną? Kodėl nekūrėte autobiografinio spektaklį? Kaip jūs vaizduosite tą sapną ir kokius elementus naudosite? Ar bus aišku, kad tai iš tikrųjų sapnas?
– Nežinau, ar J.Cocteau pasiduotų tam kažkokiam biografiniam naratyvui. Aš nelabai tikiu tomis biografijomis, nes manau, kad jos yra kaip nauji kūriniai, kurie bando sukurti kažkokią istoriją iš chaotiško žmogaus gyvenimo. Tokią istoriją po to, kaip knygą, mes parduodame kaip naują produktą, bet tai nepanašu į tikrą gyvenimą.
Sapnas, kad ir koks jis būtų, yra susijęs su sapno autoriumi, t.y . sapnuojančiu, ir visada yra autobiografiškas. Dažniausiai, jeigu paprastai žmonių klausi, ką jie sapnavo, tai jie prabyla žodžiais „lyg“ ir „kažkaip“. Pavyzdžiui, buvo lyg tai traukinys, lyg tai kažkur buvo mano vaikystės mokytoja, bet kažkodėl su mano mama ir dabartiniu vaikinu, mes po to kažkaip persikėlėm lyg tai į valtį visi, o po to kažkaip lyg į antrą močiutės namo aukštą, kur buvo toks lyg upelis.
Žodžiu, tai būna siurrealistinis koliažas iš realių įvykių, realių žmonių, bet kartu su kažkokiais pasakiškais, sapniškais elementais, kuriuose ir glūdi tie paradoksalūs realių ir atpažįstamų komponentų ryšiai. Tai ir yra biografija, nors tai nėra linijinė, išorinė asmenybės gyvenimo istorija.
Mes bandėme kurti ne kažkokį ore pakibusį sapną, bet labai konkretų sapną, su konkrečiais J.Cocteau gyvenimo įvykiais ir nuorodomis į juos – pasinaudoti videomenu, šviesų daile, garso erdve, užkadriniu balsu, dramine vaidyba, lėlių teatru, kad atvertume tam tikrus J.Cocteau gyvenimo hieroglifus.
Jei po spektaklio skaitysite J.Cocteau biografiją – kai kas gali pasirodyti jau matyta ir girdėta.
– Ne pirmą kartą kūryboje naudojate ir dirbtinį intelektą, ar ne?
– Dirbtinis intelektas vis dažniau naudojamas įvairiose garso ir vaizdo dizaino srityse, ypač teatre. Nors dažnai nekalbame apie tai, kad spektakliuose naudojamasi dirbtiniu intelektu, bet įvairiuose dizaino darbuose jis naudojamas itin dažnai. Pavyzdžiui, valant garso įrašą ar kuriant animaciją.
Nors žiūrint mūsų spektaklį nematysite jokio dirbtinio intelekto, bet vien šešėlio scenoje jis naudotas tris kartus. Remiantis J.Cocteau fotonuotraukomis dirbtinis intelektas padėjo atkurti trimatį J.Cocteau kūno ir veido modelį. Taip pat naudojome dirbtinį intelektą iš įrašų atkurdami J.Cocteau balsą, kurdami „balso kaukę“. Ir netgi pats turinys šioje scenoje pasiūlytas dirbtinio intelekto – šioje scenoje vyksta aktorės ir J.Cocteau dvasios dialogas, kuriame skamba kūrybinės komandos pačiam J.Cocteau užduoti klausimai. J.Cocteau atsako į mūsų visų klausimus tikrais jo pasakytais ar parašytais sakiniais. Šiam procesui dirbtinis intelektas buvo pamaitintas visa jo kūryba ir išlikusiais interviu.
Mūsų užduotis leido dirbtiniam intelektui atsakyti į mūsų klausimus griežtai naudojantis tik kada nors J.Cocteau pasakytais arba parašytais žodžiais jų nejungiant, nekeičiant ir neinterpretuojant. Taip spektaklyje pasirodė pats J.Cocteau.
– Ar manote, kad dirbtinis intelektas gali tapti lygiaverčiu kūrėju, pavyzdžiui, režisieriumi? Ar matote grėsmių?
– Nežinau, manau, kad kuo daugiau dirbtinis intelektas įgaus galimybių, tuo daugiau išloš menininkai, kurie moka jomis naudotis.
Iš esmės dirbtinis intelektas, paėmęs informaciją apie viską, kas buvo, gali sugeneruoti tam tikrą kūrybinę idėją ar netgi visą koncepciją ar spektaklį, remdamasis šios informacijos vidurkiu. Tuo tarpu menininkai dažnai stengiasi eiti žingsniu į priekį, kurdami naujas teatrines ir menines mintis, kurios ateityje gal ir taps dirbtinio intelekto darbo dalimi.
Gyvas menininkas moka save aktualizuoti, išeiti iš įprasto konteksto, įsivaizduoti. Jis analizuoja kultūrinę aplinką, kurioje gyvena, ir ieško, kokią revoliucingą mintį pasiūlyti pasauliui. Net jei dirbtinis intelektas ir yra galingas bei kūrybiškas, jis neturėtų perimti šios savybės.
Tikiu, kad bus panašiai, kaip jau buvo ne kartą. Atsiradus profesionaliems įrašams, visi muzikantai sakė, kad gyvi koncertai taps nebereikalingi. Atsiradus fotografijai, kad nebereikės dailės. Išradus kinematografą kalbėjo, jog nebereiks gyvo teatro. Bet šios meno sritys vystėsi, menininkai jas permąstė ir išrado siurrealizmą, impresionizmą, abstrakcionizmą, naujas scenos menų formas, kurių negali atkartoti įrašai, nuotraukos ar kinas.
Meno disciplinos keitėsi ir atrado tai, kas būdinga tik joms. Taigi manau, kad žmonės vis tiek eis į teatrą, nes jiems įdomu stebėti gyvą žmogų ir jo pasakojamą istoriją. Aš galiu žinoti, kad dirbtinis intelektas gali parašyti knygą, bet man vis tiek svarbu, iš kokios šalies kilęs jos autorius, kokios jo patirtys, kokia kita jo kūryba ir ką ji apie jį sako. Kitaip tariant, man įdomus už kūrinio stovintis žmogus, autorius, o ne ore pakibusio niekam nepriklausančio kūrinio kokybė.
– Kada jūs suprantate, kad spektaklis pavyko? Ar tai yra akimirka, kai visi jūsų lūkesčiai išsipildo, ar auditorijos reakcijos, galbūt pasisakymai ar net apdovanojimai?
– Manau, kad tai visada sukelia tam tikrą nepasitenkinimo jausmą, nes spektaklis niekada nėra baigtas. Tai nėra kinas. Čia nėra galutinio montažo, kurį galėtume atiduoti rodyti kino salėse.
Vieną dieną viskas gali puikiai klostytis – tie patys sprendimai šioje salėje, tam tikru metu ir su konkrečia publika atrodo nuostabiai. Viskas veikia, žiūrovai reaguoja, išeina supratę spektaklį ir tarsi nušvitę. Tačiau kitą dieną tie patys sprendimai gali neveikti – kažkas praleidžia momentą, kažkas susigrūda, kažkas per vėlai įsijungia, aktoriai tekstu užlipa ant kažko, atrodo viskas taip pat, bet iliuzija ima griūti.
Galima sakyti, kad spektaklis yra panašus į spalvoto smėlio mandalą: padarai ją, pasigroži, vėjas ją nupučia ir reikia viską daryti iš naujo.
Pasitenkinimas ateina pirmiausia repeticijų laikotarpiu, kai tai, ką turi galvoje, pavyksta perteikti kūrybinei komandai. Kai visi supranta ir mąsto bendroje stilistikoje, jaučiasi menininkais, o ne technikais. Kitas pasitenkinimas kyla matant spektaklį, kai bent vieną akimirką jis priartėja prie to tobuliausio varianto, kurį esi matęs repeticijų metu.
Tačiau reikia pabrėžti, kad niekada nebus spektaklio, kuriame bent pusė laiko praeis taip gerai, kaip bent kartą pavyko repeticijoje. Teatras susijęs ne tiek su pasitenkinimu, kad kažkas įvyko, bet labiau su pasitenkinimu dėl proceso, džiaugsmu gyventi tų idėjų pasaulyje, nuolat taisyti, vystyti, apie tai kalbėtis. Kiekvienas naujas žiūrovas pasiūlo naujų minčių, reaguoja į naujus dalykus, tad spektaklis nuolat kinta. Po metų tas pats žiūrovas, grįžęs į tą patį spektaklį, jį pamatys visiškai kitokį, nes tiek spektaklis, tiek žiūrovas patys tapo kitokie.
– Papasakokite apie jūsų įkurtą „Kosmos Theatre“. Ar sunku įkurti teatrą?
– Kiekvienas teatrą suvokia skirtingai. Kai kurie teatrą laiko administracija, kuri kviečia naujus kūrėjus, kiti – kūrėjais, kurie ten kuria tam tikros stilistikos spektaklius. Treti teatru vadina teatro pastatą. Teisinis kelias įsteigti teatrą nėra sudėtingas – tiesiog gali įsteigti viešąją įstaigą, o pradėjus profesionalią teatrinę veiklą, kultūros ministerija gali įvertinti ir suteikti profesionalaus scenos meno įstaigos statusą. Mes šį statusą gavome po pirmųjų veiklos metų, tad oficialiai esame teatras, bet tai nieko nereiškia.
Mes pradėjome nuo manifesto, kuris leido mums patiems geriau suprasti, kas esame, kuo norime būti. Mūsų įstaiga neturi didelės administracijos ar daug darbuotojų. Ji remiasi projektiniu finansavimu ir nuosekliu pedagoginiu, kūrybiniu ir organizaciniu darbu vizualinio teatro srityje. Leidžiame sau kurti skirtingais formatais, skirtinguose kontekstuose, bet niekada neleidžiame sau kurti kažko, kas visiškai nėra susiję su mūsų pirmine idėja ir manifestu. Jei kas nors iš mūsų nori kurti kažką kitokio, jie tai daro kitose įstaigose, o „Kosmos Theatre“ mes susitinkame kaip audiovizualinio, vizualinio ir tarpdisciplininio meno eksperimentų erdvėje, kurioje kaskart viską pradedame iš naujo.
Kiekvienais metais vykdome vizualinio teatro „Kosmos LAB“ laboratoriją, kurioje prisijungia jaunų, įdomių teatro menininkų, kurie po laboratorijos atranda naujų idėjų, siūlo savo projektus, natūraliai tampa teatro dalimi.
Specifinė tokio teatro savybė yra laisvė. Pavyzdžiui nevalstybiniame sektoriuje turėtume mažiau galimybių sukurti tokį spektaklį kaip „Diletantas“ vien dėl tam tikro institucinio repeticijų modelio. Pavyzdžiui, valstybiniame teatre mes dalį scenografijos gauname tik paskutinį mėnesį, o salę, kurioje vyks spektaklis ir kurioje galime kurti šviesų dailę – paskutinę savaitę.
Tuo tarpu „Kosmos Theatre“ mes repetuojame trumpiau, biudžetas daug mažesnis, bet visi esame kartu nuo pirmos repeticijos. Jau pirmą repeticiją turime scenografiją, kompozitorių, video menininką, aktorius ir visą repeticijų laikotarpį kuriame intermedialią audiovizualinę dramaturgiją gyvai, repeticijų metu iškart derinant medijų sprendimus su aktoriaus vaidyba ir atvirkščiai. Taip atsiranda repeticinis metodas, kuris su kiekvienu darbu yra tobulinamas, o tai stipriai veikia patį rezultatą.
– O kaip vyksta tokio spektaklio kūryba?
– Šio spektaklio atveju aš atsinešiau pagrindines temas. Pavyzdžiui, J.Cocteau buvo bokso vadybininkas, E.Satie baleto „Paradas“ dramaturgas ir gėjus. Man pasirodė, kad sujungus boksą su baletu galima rasti netiesioginių paralelių tarp agresyvaus, konkurencingo ir toksiško vyriškumo bei atviro, intymaus, kūniško dviejų vyrų šokio.
Mano užduotis buvo sukurti sceną, kurioje bokso pirštinės taptų baleto artistais. Kompozitorius Andrius Šiurys, kaip muzikinį intertekstą, pasitelkė E.Satie „Parado“ ištraukas, kurias pritaikė sinchronizuotame garso dizaine. Taip susidaro intermedialių sprendimų erdvė, kurioje kiekviena medija tampa svarbi ne tik estetiškai, bet ir dramaturgiškai ir imama lipinti scena, kuri per kiekvieną repeticiją šiek tiek tobulinama.
Užsirašydami scenas ir ieškodami sprendimų mes jungėme jas į bendrą pasakojimą, nuolat keisdami optiką – nuo mikro dramaturgijos, kurios procesą ką tik atskleidžiau, iki makro dramaturgijos, kaip šias scenas derinti tarpusavyje ir kurti tekantį, įtraukiantį pasakojimą.
Kuriant vizualinio teatro spektaklį „Kosmos Theatre“ dažniausiai pradedame be išankstinio scenarijaus, bet nuo didelio kiekio pasirinkto autoriaus kūrybos ir įvairių inspiracijų kine, dailėje, literatūroje. Visi susipažinę su medžiaga susirenkame dirbti. Dramaturgija kuriasi repeticijų metu.
Šis procesas buvo naujas dėl dar vienos repeticinio modelio detalės – repetavome trimis etapais, tarp kurių turėdavome net kelių mėnesių pertrauką. Pavyzdžiui, repetuojame savaitę arba dešimt dienų, parodome tai žiūrovams ir draugams, o po parodymo gauname grįžtamąjį ryšį. Tuomet pasidarome išvadas, porą mėnesių dirbame atskirai, tobuliname medžiagą, individualiai vykdome susitartas užduotis ir vėl visi kartu susitinkame dešimties dienų dirbtuvėms.
Per tris tokių repeticijų etapus ir pristatymus publikai susiformavo šis spektaklis.
– Po premjeros kokie kiti projektai jūsų laukia?
– Po „Diletanto“ premjeros mūsų laukia įvietinto teatro spektaklis „Įsibrovimas“ Kaune, kuris vyks spalio 26–27 dienomis festivalyje „Namas“, VDU botanikos sodo oranžerijos erdvėje.
Po to planuojamas darbas su studentais, tarp kurių yra ir mano magistrantūros baigiamąjį darbą ruošiančių studentų. Taip pat yra planų statyti 4 kurso bakalauro diplominį spektaklį.
Sezono pabaigoje planuoju sugrįžti į vieną iš didžiųjų Lietuvos valstybinių teatrų ir imtis spektaklio visai šeimai.
* * *
Režisierius paauglystėje rengė solinius koncertus
* Ž.Vingelis gimė Kaune. 2012 m. baigė Kauno „Aušros” gimnaziją. 2012 m. audiovizualinių studijų centre „Kurkuria” baigė klasikinės gitaros specialybę. 2016 m. baigė teatro režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas G.Varnas). 2018 m. baigė teatro režisūros magistro studijas LMTA (kurso vadovas G.Varnas). 2017–2019 m. VšĮ „Baltijos kamerinis operos teatras“ meno vadovas ir režisierius.
* 2020 m. kovą su kolegomis įkūrė nepriklausomą vizualinių eksperimentų teatrą „Kosmos Theatre“, kuriame dirba meno vadovu, kuria spektaklius, instaliacijas, įvairių formatų vaizdo ir garso patirtis. Nuo 2020 m. balandžio Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2021 m. LMTA doktorantas (vadovai doc. dr. O.Lapina, prof. dr. R.Vasinauskaitė).
* Režisavo spektaklius Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Vilniaus teatre „Lėlė“, kultūros bare „Kablys“, Baltijos kameriniame operos teatre, Kauno kameriniame teatre, VDU teatre, teatre „Utopia“, „Kosmos Theatre“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai kuriems savo spektakliams pats kūrė dramaturgiją ir scenografiją.
* 2017 m. paviešino teatrinį manifestą, skirtą vizualinio teatro Lietuvoje vystymuisi.
* Nuo 2019 m. kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas. Nuo 2020 m. LMTA dėstytojas. Eksperimentuoja kultūrinių inovacijų srityje – Virtualios Realybės (filmai „Nepažįstamoji“, „Your Dream“), mobilių programėlių („Kosmos app“) bei internetinio meno („#Protestas“) formatuose. Nuo 2021 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ vykstančios eksperimentinio šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro kūrybinės laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Nuo 2017 m., kaip scenaristas ir režisierius, bendradarbiauja su videogamybos studijomis „Pixel studio”, „Insane videoagency.lt” bei XR turinio ir interaktyvių sprendimų įmone „Gluk Media“.
* Pandemijos laikotarpiu su kūrybine grupe buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už pirmą internetinį spektaklį Lietuvoje „#Protestas“.
* Mokydamasis gimnazijoje grojo grupėje „Akustinis Fotelis“, vedė įvairius kultūros ir meno renginius. 2010–2011 m. vienas iš jaunimo muzikos festivalio „Po Festivalio“ organizatorių. Paauglystėje rengė solinius koncertus, dalyvavo autorinės muzikos, dainų kūrėjų ir dainuojamosios poezijos konkursuose. 2013–2015 m. su LMTA kurso draugais aktoriais Gyčiu Laskovu ir Aurimu Bačinsku pasirodydavo su grupe „Už Ačiū“.
* Režisavo tokius spektaklius kaip „Pamišelio vlogas“, „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“, „Meilė po guobomis“, „#Protestas“ „Kafka insomnia“ „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, „Andromeda“.
