Festivalio siela ir meno vadovė, jo sumanytoja, pianistė Eglė Kasteckaitė, prieš vienuolika metų surengusi pirmąjį festivalį, sako, jog apie tolimą perspektyvą tuomet negalvojo, o sėkme pradėjusi tikėti kiek vėliau: „Marijampolės žmonės buvo išsiilgę kultūros renginių, kurie dažniausiai vyksta didmiesčiuose. Žinoma, galima į juos nuvykti, tačiau smagu, kai kultūra ir menas skleidžiasi mažesniame mieste ir jį garsina“, – sako E. Kasteckaitė.
– Gerbiama Egle, kai rengėte pirmąjį festivalį „Marijampolė Music Park“, ar tikėjotės tokios jo sėkmės? Juk dabar jame pasirodo tokios Lietuvos ir užsienio žvaigždės! Kai kurie Marijampolėje apsilanko pirmąjį kartą, ir dažnai turbūt tenka girdėti liaupsių gimtajam miestui?
– Gimtasis miestas... Hmm. Klausimą, kurį išgirstu dažniausiai: „ar Marijampolė yra jūsų gimtasis miestas?“ Tai atsakymas – ne! Tai nėra mano gimtasis miestas. Aš gimiau ir augau Kaune, baigusi J. Naujalio meno mokyklą įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir likau gyventi Vilniuje. Marijampolė mano gyvenime, kaip ir visi kiti nuostabūs dalykai, atsirado akimirksniu ir lengvai, tiesiog laiku „einant pro šalį“. O šiandien Marijampolę vadinu savo antraisiais namais.
Pamenu pirmojo festivalio pirmąjį koncertą – širdyje buvo tuštuma ir dabar suprantu kodėl... Tą akimirką neturėjau jokių lūkesčių, jokio plano ir jokios strategijos, buvo pirmasis mėginimas, kurį tik užbaigus, supratau ką ir kaip reikia daryti toliau. Ir štai jau nuo antrojo festivalio viskas labai rimtai „užsikūrė“ – atsirado ir planas, ir strategija, ir idėjos, ir stilius. Pradėjau tikėti ir festivalio sėkme. O dabar tvirtai žinau ir jos dėsnius. Manau, kad festivalis turi išskirtinį savo veidą ir stilių, kurį puoselėju nuosekliai laikydamasi tradicijų, tačiau sukurdama ir vis kažką naujo. „Marijampolė Music Park“ festivalį žmonės atpažįsta, juo domisi, į jį atvyksta. Nuolatinis profesionalumo ir meistriškumo palaikymas, naujų originalių koncertinių erdvių atskleidimas, muzikos ir meno žanrų sintezė ir nuolatinis konceptualių programos kelių ieškojimas – tai vadinčiau festivalio gyvavimo sėkmės ženklais. Ir dar galvoju, kad svarbus sėkmės faktorius – nuoširdumas. Jei tikrai darbus darai iš širdies ir su atsidavimu, tai būtinai bus atgarsis, ne veltui ir gimė festivalio šūkis „Mano širdies muzika“. O pirmą kartą apsilankę Marijampolėje, žmonės nustemba, nes miestas iš tiesų labai gražus ir išpuoselėtas – tai ne tik nuostabūs parkai, gėlynai ir fontanai, bet ir jaukūs kiemeliai, senamiesčio gatvelės.
– Ar skaičiavote, kiek iš viso kolektyvų ir atlikėjų pasirodė festivalyje per dešimtį metų? O kiek lankytojų apsilankė festivalyje?
– Festivalio istorija išties turtinga ir spalvinga. Įvyko 60 koncertų, specialiai festivaliui buvo sukurtas 21 projektas ir kūrinių premjeros, dešimtmečiui eksponuota pirmoji paroda ir išleista pirmoji knyga, nufilmuotas ir pristatytas festivalio sekėjams 11 interviu pokalbių ciklas „Pokalbiai parkuose“. Festivalio geografija taip pat plati, dalyvavo muzikantai iš 18 šalių – ne tik iš Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Suomijos ir kitų Europos šalių, bet ir tolimųjų – Brazilijos, Puerto Riko, Pietų Afrikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
Lankytojus būtų sunku suskaičiuoti. Visi festivalio koncertai nemokami, tad į parkus kartais suplūsta žmonės iš visų įmanomų pusių, jau sudarydami minią. Bet galvoju, kad apie penkiasdešimt tūkstančių lankytojų per visus šiuos dešimt metų susidarytų.
– Festivalio pagrindiniai koncertai vyksta Poezijos parke, kuris po 2012 m. rekonstrukcijos tapo gėrio ir grožio oaze Marijampolės miesto širdyje. Kaip Jums kilo mintis kas rugpjūtį pripildyti parko erdves muzika?
– Štai čia ir įvyko ta puikioji istorija, kai mane prisiviliojo į Marijampolę. Būtent po šio parko rekonstrukcijos į mane kreipėsi Marijampolės savivaldybės kultūros skyriaus vedėja ponia Jūratė Zakaravičienė ir paprašė sukurti Marijampolės miestui prasmingą klasikinės muzikos renginį. Vienintelis prašymas buvo menu ir muzika užpildyti Marijampolės parkus ir sukurti originalią renginio koncepciją bei Lietuvos kontekste pristatyti išskirtinį Marijampolės, kaip kultūrą puoselėjančio, miesto vardą. Pradėjau nuo visiško nulio: susikūriau įstaigą, sugalvojau festivalio pavadinimą, pirmojo festivalio programą, išrinkau miesto erdves ir pradėjau pildyti „Marijampolė Music Park“ istoriją.
– Vienas žymiausių kinų filosofų Mencijus sakė: „Jei karalius mėgsta muziką – su jo valda viskas gerai“. Kaip į Jūsų sumanymą rengti muzikos festivalį Marijampolėje reagavo miesto valdžia? Ar palaikė idėją, suvokdami, kad tai bus didžiulė teigiama reklama miestui?
– Tuometinis Marijampolės meras, o ir vėliau visi kiti labai palaikė ir palaiko šį festivalį. Ir turiu paminėti, kad praėjusiais metais, kai festivalis šventė dešimtmetį, Lietuvos kultūros tarybos ekspertai pirmajame etape nusprendė festivaliui finansavimo neskirti. Tai sužinojusi miesto valdžia išsikvietė mane ir pasakė: „Mes būtinai turime išsaugoti šį festivalį, tai yra miesto kultūros veidas, todėl prisidėsime visais įmanomais resursais, tik pirmyn!“ Ir dešimtmetis įvyko! Tiesa, antrajame etape festivalis jau buvo finansuotas ir tai leido išpildyti dar daugiau idėjų, tokių kaip dešimtmečio festivalio knygos „10 (Iš) Gyvenimų. Marijampolės koncertų erdvės“ leidyba. Taigi pilnai atsakant į klausimą – su Marijampole viskas gerai, čia muzika ir menas laukiami.
– Esate pianistė, ir pati festivalio metu pasirodote koncertuose. Šiemet kartu su japonų smuikininke Mayumi Kanagawa atliksite Arvo Parto bei Antano Jasenkos specialiai festivaliui sukurtą kūrinį „Surfaces“ („Paviršiai“) smuikui, fortepijonui, fonogramai bei elektronikai. Kuo ypatingas šis kūrinys?
– Visas koncertas bus ypatingas. Mayumi Kanagawa yra ne šiaip sau konkursų laureatė, bet ji yra pirmosios vietos laimėtoja Piotro Čaikovskio, Long-Thibaud Crespin, Princesės Astrid, Jaschos Heifetz ir Irvingo Kleino konkursuose. Kaip ypatingai talentingai atlikėjai fondas „Nippon Music“ dosniai paskolino Antonijaus Stradivarijaus smuiką „Wilhelm“ (1725), kuriuo atlikėja grieš ir festivalyje. Renkant programą koncertui su Mayumi tarėmės, o atspirties taškas buvo J.S. Bacho antroji Partita smuikui solo, prie jos vienbalsiai pasirinkome Arvo Parto kūrybą. Kadangi jau seniai bendradarbiauju su kompozitoriumi Antanu Jasenka ir žinau, kad jis į idėją pažiūrės su maksimaliu kūrybiškumu, pakviečiau jį prisijungti prie mūsų. Taip gimė jo kūrinys „Surfaces‘“ („Paviršiai“), įkvėptas J.S. Bacho ir A. Parto muzikos. Koncerto metu skambės ne tik smuiko ir fortepijono duetas, tačiau pats kompozitorius prisijungs su elektroninėmis improvizacijomis, o visą kūrinio kontekstą „laikys“ jau sukurta fonograma.
– Kur labiau jaudinatės per koncertus – muzikuodama sostinėje ar Marijampolėje?
– Neišskirčiau miestų ar net valstybių. Kartais jaudulys būna labai nenuspėjamas, beprotiškai galiu jaudintis Marijampolėje ir labai saikingai sostinėje. Tai, manyčiau priklauso nuo daugelio aplinkybių, o pirmoji ir pati svarbiausia man asmeniškai – tai programos, kurią atlieku sudėtingumas, pasiruošimo lygis, o jei groji ansamblyje – buvusių repeticijų kokybė, kiekis ir t.t. Bet aš žinau tik viena – groti man yra didelis malonumas, tad jaudulys visuomet yra „antraplaniame vaidmenyje“.
– Papasakokite, kur prasidėjo Jūsų kelias į muzikos pasaulį?
– Penkerių metų mane mama nuvedė į Kauno J. Naujalio muzikos mokyklos parengiamąją grupę, sudainavau dainelę, paplojau ritmą, parodžiau rankytes ir komisija paskyrė mane mokytis groti fortepijonu. Pirmoje klasėje viskas buvo tarsi „sviestu patepta“ – lengvai ir paprastai, vėliau prasidėjo sudėtingesnis ir maištingesnis laikotarpis, kai prie pianino namuose nesinorėdavo leisti laiko, o mokslai ir natos nelaukdavo. Tačiau ketvirtoje klasėje laimėjus konkursą viskas pasikeitė, atrodė, kad mane „apsėdo“ grojimas fortepijonu. Turėjau puikią mokytoją Rūtą Kėvišienę, vedusią mane iki dvyliktos klasės ir tikėjusią manimi. Įstojau į LMTA pas fantastišką, dabar jau šviesios atminties, dėstytoją Jurgį Bialobžeskį, jis atvėrė mano pasitikėjimą savimi, artistiškumą, muzikalumą ir techniką. Visuomet širdyje nešiojuosi savo mokytojus ir jų pamokas.
– Festivalis „Marijampolė Music Park“ vyksta ne tik Poezijos parke, bet ir netradicinėse erdvėse – grafienės Pranciškos Butlerienės kačių kiemelyje, geležinkelio stoties perone, „Spindulio“ kino teatro stogo terasoje... Kaip kilo mintis išplėsti Marijampolės kultūrines erdves?
– Man visuomet norisi ko nors nestandartiško, neakademiško, neklasikinio. Ieškau kūrybingų, drąsių ir iššūkių reikalaujančių sprendimų, kartais leidžiu sau išeiti iš paraščių ir stebėti ribas – ar jos yra? Juk taip žymiai įdomiau gyventi!
– Dažniausiai provincijos miestai ir miesteliai laukia pop muzikos atlikėjų, nemokamų ledų ir pigių pramogų. Kaip miestelėnai reaguoja į klasikos atlikėjų pasirodymus? Kokių reakcijų teko sulaukti?
– Marijampolės publika išskirtinė. Ir tai sakau ne tik aš, bet visuomet tai pabrėžia ir atlikėjai po koncerto. Marijampolės publika išsilavinusi: ji žino ir vertina, ji reikli, ji žingeidi, ji geranoriška, ji linkusi dalintis emocijomis, todėl „užveda“ ir atlikėjus. Ledų ir pigių pramogų nori daugelis, bet lygiai taip pat nori ir gurmaniško, išskirtinio „maisto“. Pastaruoju metu Marijampolės publika netgi sakyčiau išlepinta, čia vyksta ne vienas puikus festivalis, atvažiuoja ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai.
– Festivalis nuo pat pradžios – nemokamas tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams, tad kiekvienais metais apdovanojate miestelėnus kokybiškais kultūriniais renginiais. Ar nesunku surengti tokį festivalį?
– Ir sunku, ir lengva. Nieko nėra amžino, bet gali savo darbus įprasminti ir auginti jauname žmoguje, tuomet tai gyvuos ilgai. Nuo pat pirmojo karto festivalį organizuoju viena. Turiu Marijampolėje nerealią komandą, kuri padeda – tai Marijampolės savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Vilija Javarauskaitė-Dulskė, visas Marijampolės kultūros centro kolektyvas, „Spindulio“ kino teatras, Evangelikų liuteronų parapija, Marijampolės karšto muziejus, M. Lukšienės švietimo centras, meno mokykla, festivalį įgarsinantys ir apšviečiantys UAB „Scenos servisas“, vizualą išpildanti spaustuvė „Piko valanda“, o ir daug mano draugų muzikantų ir menininkų, kurie yra šalia, pataria ir padeda, o dar ir būriu atvažiuoja į koncertus. Tai didžiausia dovana kokia gali būti žmogaus žmogui – skiriamas laikas.
– Apie kurių atlikėjų pakvietimą į festivalį vis dar svajojate?
– Svajoju apie daug ką ir noriu svajones pasilaikyti sau. Jau sugalvojau dvyliktojo festivalio koncepciją. Noriu, kad festivalis turėtų dar stipresnę programinio turinio idėją ir dar labiau atskleistų Marijampolės miesto naujas – senas, nuostabias erdves. Juk tai „Marijampolė Music Park“!
Vasara dar nesibaigia, tad jaukius vakarus galite maloniai praleisti Marijampolės mieste su puikia muzika. Maloniai kviečiame į festivalio koncertus rugpjūčio 14 – 29 dienomis: https://www.solartis.lt/festivalis/festivalis-2024/
