Unikalus performansas, galima sakyt, naujo teatro tipo kūrimas. Rimtas žingsnis link jo. Spektaklis, arba tiksliau kovinio sporto, šokio, ritualų kupinas performansas sukurtas unikaliam Azijiniam MANAS'o stiliuje. Ten herojus keliauja reinkarnacijose Sansaros rate, kur pabaiga tėra naujo gyvenimo pradžia.
Herojaus tikslas vienas – nutraukti atgimimų seką, atgimt kosminės energijos lygmeny, bet tam reikia .... išganymo. Mono spektaklis kupinas realistinių Altajaus šamaniškų ritualų,Vadžros garsų, įvairus būgnelių skambesys: nuo HUNNU kovos iki smėlio būgnų, nuo Tengri maldos iki mažųjų būgnelių. Gyva liepsna scenoje būtina, pasak Marijaus iškviečiamieji demonai ir jų pasiuntiniai – baltosios piktųjų kupranugarių dvasios turi sudegti scenoje.
Mistiniai šokiai su „vilkais“, kardų ritualai bei šokis „Skriejantis Drakonas“ su kiniškosiomis juostomis – visa tai kuria šamanišką fejeriją čia ir dabar. Finalinė scena iš tiesų „kraują stingdanti“: paskutinėje reinkarnacijoje Herojus sužino savo vardą – jis Chanas Artakas. Jo oponentas – didysis demonas Džombolongas iš Juodosios Šambalos.
Mirtinose grumtynėse mes matome, kad Marijus iš tiesų yra kovos menų meistras. Taigi, iš tiesų unikali tiurkų kovos ir judesio sistema skaičiuojanti save per amžius nuo pat Šiaurinės Šambalos ir Čingis Chano armijų laikų.Todėl kardai, kirviai, strėlės viskas tikra ir autentiška. Ir tie kovinio performanso intarpai yra tiesiog unikalūs. Ir visa tai choreografiniame šokyje, įvairių tautų ir Altajaus ritmų mikse. Šiuose šokiuose su kardais – Marijus pasiekia tiesiog kaskadinio darbo aukštumų. Ne be reikalo, jis kaip kaskadininkas buvo pakviestas „kardų pasirodymui“ Azijos keturiose žaidynėse atidarymo ceremonijoje (Turkija, 2023)...bet inspiruotas didžiojo talento atradėjo vyr. režisieriaus Levant Roxvadze, viską kūrybiškai pritaikė Sakartvelo specialiai teatrinei versijai...
Nes finalinė kova tarp Chano Artako ir demono Džombolongo – čia, Kolhidos žemėje, karaliaus Dovydo „Statytojo“ laikais. Legendinis Dovydas „Statytojas“ lemiamu metu įsikiša į vidinį Chano Artako mūšį, kuris vyksta jau kelyje į Didžiąją Stepę.
Jaudinanti scena, dviejų herojų išsiskyrimas, vėliavų apsikeitimas, ir tas baltas žirgas ima šuoliuoti visose vėliavose. Tai ženklas Chanui Artakui. Maitrėja – šuoliuojantis šviesos raitelis iš Maitrėjos. Šambalos raitelis – faitelis su gerąja žinia. Anda, jaudinantis brolystės ritualas. Mistiniu žirgu Chanas Artakas palieka Kaukazą ir galų gale žemę.
Tokia optimistinė jaudinančios šamaniškos fejerijos pabaiga, spektalio, kuris keliauja kartu per laikus, erdves ir žmonių širdis.
„Svarbu tai, kad kad tiek daug diplomų ir apdovanojimų gavau ne aš, o tas kažkas, kas yra mano Alter Ego. Paaiškinsiu, mano tėtis labai labai sunkiai serga ir aš norėjau praskaidrint jo dienas, nes jaučiau tokią pareigą.
Tik dabar supratau ir įsitikinau, kad tėvai tai mūsų angelai žemėje. Todėl kautis tarptautiniame „Imereti“ teatrų festivalyje – motyvacija buvo stipri. Sutikit, juk aš buvau vienas, kai tuo tarpu dalyvaujantys teatrai buvo su savo scenografais, garso ir šviesų technikais, grimeriais ir pan. O dar dauguma ir su valstybės finansavimu. Taip, kad aš buvau kaip mažas trapus laivelis tarp didelių techniškai ir materialiniais ištekliais aprūpintų kreiserių teatro jūroje. Va kaip poetiškai pasakiau“, – juokiasi Marijus Chrizostomas Tumas.
Bet aš žinojau, kad tiesa bus mano pusėje, tad buvau ramus. Koviausi tiesiogine to žodžio prasme, po spektaklio dar pravedžiau kelis seminarus kaip kovinio sambo ir dziudo treneris. Todėl ir mano performanse daug dalykų iš kovinių sportų. Gruzinai pasiutę kardininkai, tas man ten ir patinka. Jų charakteris. Jie pasiutę ir gabūs, imlūs ir greiti. Myliu Sakartvelo žemę ir jo žmones, – sako M.C. Tumas.
Spektaklis anglų kalba. Tekstas verstas iš anglų kalbos. Originalus straipsnis čia.
