Bendradarbiaujant su Valdovų rūmų muziejumi, buvo pasirinkta istoriškai reikšminga vieta – erdvus, pačioje miesto širdyje esantis, bet sykiu storomis sienomis nuo gatvių triukšmo atribotas LDK valdovų rūmų Didysis kiemas.
Būtent čia stovėjusioje Vilniaus Žemutinėje pilyje Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Vladislovo Vazos nurodymu dar 1636 m. pirmąkart Lietuvoje buvo pastatyta opera, tad Vilniaus aukštuomenė su šiuo muzikiniu žanru susipažino anksčiau, nei Londono arba Paryžiaus.
LNOBT pastatymų, renginių ir gastrolių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas primena, kad „LNOBT Open“ nėra pirmasis šio teatro organizuojamas vasaros festivalis: šio amžiaus pradžioje kiekvieną vasarą LNOBT rodydavo po keletą spektaklių Trakų pilies kieme.
Dažniausiai ten skambėdavo Vytauto Klovos opera „Pilėnai“, o 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, Trakuose buvo parengta ir Amilcare‘s Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera.
– Prisiminę Trakus, perbėkime kol kas neilgos „LNOBT Open“ istorijos laipteliais: kaip vystėsi festivalio programa, kokios tradicijos per ketverius metus spėjo susiformuoti?
– Iš pradžių naują formatą stengėmės išbandyti patys. Pirmajame „LNOBT Open“ festivalyje skambėjo vėliau į teatro repertuarą perkelti spektakliai – Giacomo Puccini opera „Bohema“, Ludwigo A.Minkuso baletas „Pachita“ ir po ilgesnės pertraukos atgaivintas Maurice‘o Ravelio „Bolero“. Taip pat nuskambėjo jau minėtos A.Ponchielli operos „Lietuviai“ koncertinis atlikimas, tapęs istorinės datos – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos – muzikinio minėjimo tradicija.
2022 m. festivalyje praplėtėme muzikos žanrų pasiūlą, šalia operos „Lietuviai“ ir repertuarinio Adolphe‘o Adamo baleto „Žizel“ pasiūlę du teminius koncertus – „Nesustojusį laiką“ ir „Ispanijos naktis“. Tais metais „LNOBT Open“ scena priėmė ir pirmuosius savo svečius – Nacionalinio Brno teatro baleto trupę iš Čekijos.
2023 m. festivalyje pasirodė dvi naujos reikšmingos festivalio kryptys: tai – specialiai šiai scenai kuriami barokinės muzikos kūrinių pastatymai (inscenizuota Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“) ir rečiau skambančių operų koncertiniai atlikimai, rengiami bendradarbiaujant su Pažaislio muzikos festivaliu (Pietro Mascagni opera „Kaimo garbė“).
Abi tendencijos pratęstos ir šių metų „LNOBT Open“ festivalyje: matome Henry Purcellio barokinės operos „Didonė ir Enėjas“ pastatymą bei klausomės Jules‘io Massenet operos „Teresė“ koncertinio atlikimo.
Kiekvienas festivalio renginys turi savo veidą. Žiūrovai, įsigiję bilietus į visus „LNOBT Open“ siūlomus renginius, kiekviename iš jų gali tikėtis kažko išskirtinio – pasikartojimų tikrai nebus.
– Tačiau šių metų festivalyje atsisakyta operos „Lietuviai“ atlikimo tradicijos. Kodėl?
– Kadangi Vilniuje tuo pat metu vyksta neeilinė, savo šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė, norėjome, kad tautiečiai giedodami Lietuvos himną susivienytų ir liepos 6-osios vakarą publikai nereikėtų daryti pasirinkimo tarp dviejų reikšmingų renginių.
Tačiau priminsiu, kad festivalyje „LNOBT Open“, reaguojant į karinius įvykius Ukrainoje, itin prasmingai keitėsi „Lietuvių“ atlikėjai: pirmajame festivalyje LNOBT orkestrui dirigavusį Gintarą Rinkevičių antrajame pakeitė ukrainiečių dirigentas Mykola Diadiura, o trečiajame pastarasis šią operą Vilniuje atliko jau su savo vadovaujamu Ukrainos nacionalinės operos simfoniniu orkestru, choru bei solistais.
Kūrinys taip sužavėjo artistus iš Ukrainos, kad jiems kilo mintis pristatyti jį ir savo šalies publikai. Tad 2023 m. rugpjūtį Ukrainos nacionalinė opera sezoną pradėjo nuo A.Ponchielli operos „Lietuviai“.
Man teko laimė tą vakarą būti teatro salėje Kyjive ir savo akimis stebėti jaudinančias publikos reakcijas. Visa tai galime priimti kaip ukrainiečių padėkos Lietuvai ženklą.
– Kuo šįmet galime nustebinti „LNOBT Open“ žiūrovus?
– Pats festivalio pavadinimas suponuoja atvirumą – atvirumą idėjoms, atvirumą žanrams ir įvairiems muzikiniams skoniams.
Šįmet šį atvirumą ir įvairovę, be jau minėtų operų „Didonė ir Enėjas“ bei „Teresė“, reprezentuos atlikėjos Monikos Liu koncertinė programa, parengta kartu su LNOBT simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Ričardu Šumila. Kartu tai ir nuoroda į teatro orkestro gebėjimą puikiai atlikti įvairiausių žanrų muziką ir tai dar labiau atsiskleis būsimojo sezono projektuose.
O vainikuos festivalį ypatingi svečiai – legendinio choreografo Maurice‘o Béjart‘o (1927–2007) įkurta „Béjart Ballet Lausanne“ trupė iš Šveicarijos. Vilniuje ji pristatys tris vienaveiksmius baletus.
Du iš jų sukurti dar paties M.Béjart‘o: tai „7 graikų šokiai“ pagal Mikio Theodorakio muziką ir legendinis „Bolero“ pagal populiarųjį M.Ravelio kūrinį. Pastarasis baletas, choreografo pastatytas 1961 m., jau vadinamas trupės vizitine kortele.
Vyresni žiūrovai šį „Bolero“ prieš keletą dešimtmečių galėjo stebėti ankstesnių trupės gastrolių metu, tačiau tai – nesenstantis šedevras, tikrai vertas nūdienos publikos.
O greta pamatysime dar „šviežią“, 2022 m. trupei choreografo Gilio Romano sukurtą baletą „Tebūnie šokis!..“ (Alors on danse...!).
– Ar sunku prisikviesti į Lietuvą tokią žinomą baleto trupę kaip „Béjart Ballet Lausanne“?
– Mūsų festivalio ambicijos, kaip ir jo tarptautinis žinomumas, auga kasmet. Pačios derybos dėl galimų šveicarų trupės gastrolių buvo pradėtos senokai ir vyko gan sklandžiai, mat atgarsiai apie festivalio turinio įvairovę ir renginių kokybę, galiausiai ir solidus mūsų teatro repertuaro kontekstas lemia tiek mūsų patrauklumą atvykstantiems atlikėjams, tiek jų suinteresuotumą būti festivalio svečiais.
Atsirinkdami spektaklius mes vertiname, ar atviroje festivalio scenoje jie galės būti parodyti tokie, kokie buvo sukurti: vengiame kūrinio meninei vertei kenkiančių adaptacijų, tad festivalyje žiūrovai matys originalias spektaklių versijas.
Kitas aspektas, kuriam skiriame daug dėmesio – scenos komfortas atlikėjams. Nei operose, nei baletuose neleidžiame sau jokių kompromisų garso kokybės atžvilgiu. Šokėjams visada paklojame specialias, lauko scenoms skirtas amortizuojančias baleto grindis, suteikiančias artistams tokį pat komforto jausmą, kaip teatro scenoje.
Pernai į „Baleto Gala“ koncertą iš Berlyno, Vienos ir kitų didžiųjų Europos teatrų atvykusius šokėjus tai maloniai nustebino. Jų teigimu, retai kur būna galimybė tokiu komfortu mėgautis lauko scenose.
Tiesa, užkulisiuose yra niuansų – glaudžiamės Valdovų rūmų muziejuje, tad tenka prisitaikyti prie tokioje erdvėje galiojančių taisyklių. Bet atlikėjams tai leidžia prieš išeinant į sceną pajausti ypatingą, tik šiai vietai ir šiam festivaliui būdingą atmosferą.
Tikimės, ją pajus ir „Béjart Ballet Lausanne“ trupės artistai. Jų į Vilnių atvyksta per pusšimtį, kartu atvažiuoja techninio personalo komanda.
Festivaliai po atviru dangumi nėra naujiena tokiai trupei, tačiau jau dabar, nuotoliniais vaizdo skambučiais derindami paskutines gastrolių detales (kai kurie tų skambučių vyksta tiesiai iš Valdovų rūmų kiemo), jaučiame užsimezgusį puikų tarpusavio ryšį ir trupės degimą kuo greičiau žengti į „LNOBT Open“ festivalio sceną. Tad žiūrovų laukia du neišdildomą įspūdį paliksiantys šokio vakarai.
– Kiek laiko užtrunka pasirengimas vasaros festivaliui?
– Jei kalbame apie techninę renginių pusę, tai su tuo dirbama nuo rugsėjo–spalio: ruošiami scenografiniai sprendimai, brėžiniai, techniniai jų įgyvendinimo planai, šviesų planai ir t.t. Viskas turi būti apgalvota ir suderinta iš anksto.
Festivalio lauko scena išties labai didelė. Pastačius ją ir pakėlus stogą, jis daugiau nebenuleidžiamas, tad prieš jį iškeliant sceną aptarnaujančios techninės tarnybos turi labai kruopščiai sukabinti ten viską, kas bus reikalinga skirtingiems festivalio pasirodymams.
O jei turite omenyje festivalio programą, tai jau dabar yra tokių 2025 m. vasaros renginių, kuriuos galėtume anonsuoti.
– Žiūrovai, gyvenantys atokiau nuo miesto centro, nuogąstauja dėl vėlyvo renginių pradžios laiko. Jei spektaklis Valdovų rūmų kieme baigiasi vidurnaktį, viešuoju transportu sugrįžti į namus mikrorajonuose jau mažai vilčių...
– Visų pirma nemanyčiau, kad festivalio „LNOBT Open“ renginių pradžios laikas yra vėlyvas, be to, numatytų spektaklių trukmė yra nedidelė.
Lietuvoje mes įpratę tiesiai iš darbo bėgti į spektaklius ir koncertus, bet abejoju, ar tai labai komfortiška. Manau, didžioji publikos dalis būtų patenkinta galėdama ateiti į spektaklį neskubėdama: prieš tai prisėsti restorane, pereiti iš dienos tempo į vakaro ramybę, nusiteikti tam, ką išvys ir išgirs scenoje.
Daug kur pasaulyje teatrų spektakliai prasideda pusę aštuonių arba dar vėliau, o festivaliniai lauko renginiai – devintą arba dešimtą valandą vakaro.
Tai priklauso ir nuo geografinės platumos. Tarkime, pietų kraštuose saulė leidžiasi staiga ir sparčiai, o mes esame pamylėti lėtai gęstančiomis vakaro žaromis, ypač su mūsų festivaliu sutampančiu Joninių laikotarpiu, kai dienos ilgiausios. O neišvengiama kiekvieno spektaklio dalis yra scenos apšvietimas, kuriam trukdo natūrali šviesa.
Nenorime daryti nuolaidų renginių meninei kokybei, nes mūsų šviesų dailininkai prieš festivalį nemiega daug naktų, kad spėtų paruošti kiekvieno spektaklio vizualinius sprendimus. Todėl pasirinkimas būna toks: arba pradėti valanda anksčiau ir stebėti nevisavertį reginį, arba valanda vėliau ir išvysti visą spektaklio grožį. Tikiu, kad žiūrovai sutiks su mūsų pasirinkimu.
