„LNOBT Open“ festivalį pradės meilės ir mirties istorija Romos imperijos apyaušryje

Klausytojai pasiners į mitinius laikus, kai Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo meilės liepsna buvo negailestingai užpūsta magiškų piktųjų dvasių intrigų.

Trojos herojaus Enėjo ir jo bendrapiliečių, išgyvenusių tremtį iš sugriautosios Trojos, patirtis leis išvysti glaudų kūrinio istorijos prasminį ryšį su dabartinės Europos geopolitine tikrove.

„Didonė ir Enėjas“ yra vienintelė H.Purcellio opera, sukurta laikantis šiandienės operos žanro suvokties. Be to, tai apskritai viena pirmųjų Anglijoje parašytų operų (pikti liežuviai plaka, kad ji ir paskutinė).

Šiame kūrinyje pasitelkta klasikinė mitologinė legenda apie tragišką meilę tarp Didonės – Tyro pabėgėlės, tapusios Kartaginos karaliene, – ir Enėjo, savo noru palikusio Trojos miestą, kad įvykdytų Dievo duotą užduotį įkurti naująją Troją – Romos miestą.

Šių veikėjų tarpusavio meilei gyvuoti neleidžia kiekvieno asmeninės likiminės misijos, dėl to ji pasmerkta tragiškai baigčiai. Enėjas, vykdydamas savo užduotį, paklusdamas lemčiai, palieka Didonę, kuri miršta sudaužyta širdimi.

Didonė ir Enėjas – abu tremtiniai, daug kentėję žmonės. Jie buvo priversti palikti gimtąjį kraštą gana dramatiškomis aplinkybėmis. Juos abu sieja didžiulė stiprybė ir tokia pat silpnybė. Tačiau Didonė – ne tik stipri ir žiauri, bet ir labai jausminga moteris, mokanti mylėti.

Jau pačioje spektaklio pradžioje, pirmosiose jos replikose skamba begalinis liūdesys. Ji jau yra ant gyvenimo krašto. Ji daug ką padarė, kad išgyventų: pabėgo iš Tyro, bijodama brolio keršto, klajojo, išvengė kartu su ja išvykusiųjų maišto, išvengė audros Viduržemio jūroje... Ji iš tiesų yra ties riba to, ką gali ištverti.

Kai Didonė sutinka Enėją, ji supranta, kad pagaliau jos akiratyje atsidūrė žmogus, kuris kentėjo taip, kaip ji. Taigi ji turi viltį, savotišką paskutinį šansą. Tačiau Enėjas išvyksta, ir paskutinė galimybė virsta paskutiniu lašu, perpildžiusiu jos kančios taurę. Scena paruošta savižudybei. Tai nėra romantiška meilės istorija – tai gyvenimo ir mirties istorija.

Dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H.Purcellio, bet ir baroko muzikos perlų – Didonės rauda. Mirdama Didonė prašo kupidonų išbarstyti ant jos kapo rožių žiedlapius, švelnius ir minkštus kaip jos širdis. Nors kūrinys baigiasi tragiškai, triumfuoja taurumo ir ištikimybės dvasia, o didingumo kupiną muziką paįvairina raganų bei jūreivių pasirodymai.

Operą 1689 m. sukūrė jaunas H.Purcellis, įkūnijęs anglų muzikos šlovę, ir pirmiausia ji buvo skirta mergaičių internatinei mokyklai. Šiai mokyklai vadovavo Josiasas Priestas, matyt, turėjęs įtakingų draugų – ne tik muziką mokykliniam spektakliui parašė žymus anglų kompozitorius, bet ir libreto autoriumi tapo tuo metu pripažintas airių poetas ir dramaturgas Nahumas Tate’as (1652–1715).

Galbūt jis ir nebuvo didis poetas, bet parašė tikrai gerą ir priimtiną libretą apie aistringos meilės ir mirties mitą. Priimtiną, jei turėsime omenyje, kad operą turėjo statyti merginos. Libreto šaltinis buvo Vergilijaus „Eneidos“ ketvirtoji knyga.

Nepretenzinga opera, parašyta mokiniams atlikti, tapo vienu didžiųjų baroko šedevrų. Kaip rašė XX a. anglų kompozitorius Gustavas Holstas, „H.Purcellio „Didonė ir Enėjas“ yra viena genialiausių ne tik baroko epochos operų. Būdamas 31-erių H.Purcellis parašė tobuliausią anglų operą – regis, anglų kalba niekada neskambėjo muzikoje taip tobulai kaip šioje operoje – nei iki jos, nei iki mūsų dienų.“ G. Holstas taip rašė 1927 metais.

Beje, G.Holsto pasiūlymu „Didonė ir Enėjas“ po kelių šimtmečių buvo atgaivinta pačioje XIX a. pabaigoje H.Purcellio mirties 200-ųjų metinių proga. Tąsyk opera buvo pastatyta Londono karališkojoje muzikos akademijoje.

Festivalį „LNOBT Open“ pradėsiantis spektaklis „Didonė ir Enėjas“ prieš porą metų buvo sukurtas Vengrijos valstybinei operai, bet jo autorė tvirtino, kad Vilniuje jis įgaus naujų spalvų. Baroko architektūros šedevrais besididžiuojantis senasis Vilnius – itin tinkama vieta šiai operai atlikti.

„Esu istorijos mylėtoja, tad visada stengiuosi įsigilinti į savo statomus kūrinius. Opera „Didonė ir Enėjas“ pirmą kartą nuskambėjo Londone daugiau kaip prieš tris šimtmečius, ir man buvo įdomu patyrinėti, kurie siužeto aspektai išliko aktualūs iki mūsų dienų.

Operoje kalbama apie stiprią dviejų žmonių meilę ir apie tai, kaip jie patys tos meilės atsisako. Tai universalus tragedijos pavyzdys, tai vyksta ir mūsų laikais.

Karalienė Didonė ir Trojos didvyris Enėjas – dvi ryškios asmenybės, tačiau jų romantišką tarpusavio ryšį veikia tiek aplinka, tiek pačių veikėjų intelektualinės aspiracijos. Didonė – stipri moteris, kūrėja, valdanti ištisą imperiją. Ir staiga atsiranda Enėjas, kuris atskleidžia kitokias jos būdo savybes: šalia mylimojo Didonė tampa jautresnė, susimąsčiusi, nebe tokia savimi užtikrinta, nors ir lieka Kartaginos valdove.

Siekiau kurti spektaklį tarsi Didonės minčių ir jos vidinio pasaulio pokyčių žemėlapį – būtent tai scenoje įkūnija šokėjai. Nenorėjau senovės istorijos perteikti tarsi gražios romantizuotos pasakos“, – pasakojo D.Barta.

Šalia H.Purcellio muzikos spektaklyje panaudoti ir veikėjų vidinę būseną atspindintys elektroninės muzikos intarpai, kurių užduotis – leisti ausiai atsikvėpti nuo barokinės muzikos tėkmės, kad po to dar giliau, emocingiau ją išgirstume.

„Man atrodo, tai naudinga. Tai padeda sukurti atmosferą, leidžiančią publikai lengviau išjausti šį kūrinį. „Didonė ir Enėjas“ nebus itin modernus spektaklis, bet jo scenografijoje išvysite simbolinių ženklų. Pavyzdžiui, trikampį, vaizduojantį laivo burę, – kaip laivą jūroje blaško vėjai, taip ir mus, žmones, į visas puses blaško likimo audros.

Scenoje matysime ir raganiškąjį veikėjų trejetą, tad skaičius 3 nuolat atsikartos spektaklyje. Dar bus aukso simbolis, parodantis Kartaginos imperijos turtą. Bet, apskritai imant, stengėmės, kad simbolika ir vaizdo efektai neužgožtų svarbiausio dalyko – operos veikėjų dramos“, – tvirtino operos režisierė ir choreografė.

Kartu su D.Barta iš Vengrijos atvyko pastatymo scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovács ir šviesų dailininkas Józsefas Pető.

Operoje dainuos solistai Aistė Pilibavičiūtė (Didonė) ir Tomas Pavilionis (Enėjas), taip pat Monika Pleškytė, Evelina Volodkovič, Joana Gedmintaitė, Julija Stupnianek, Ovidijus Astrauskas ir Laurynas Aksamitas.

Gros LNOBT baroko muzikos ansamblis „Cappella Concertante Vilnense“, dainuos LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas). Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Vytautas Lukočius.