Šiuo koncertu Nacionalinė filharmonija ir atlikėjai išreiškė pagarbą lygiai prieš 30 metų mirusiam Vilties prezidentu vadintam diplomatui Stasiui Lozoraičiui, ypač prisidėjusiam prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tuo metu vadovavusiam Vašingtone veikusiai diplomatinei Lietuvos atstovybei.
Jį asmeniškai pažinojęs diplomatas ir kompozitorius O.Balakauskas „Requiem Stasio Lozoraičio atminimui“ parašė prieš 29 metus.
„Tai buvo vienas retų žmonių, apie kuriuos sakoma „vientisas“, kuriuo neabejoji, visų pirma neabejoji jo garbe“, – taip apie S.Lozoraitį yra kalbėjęs kompozitorius.
Jis yra tvirtinęs, jog iš didelės pagarbos S.Lozoraičio asmenybei „Requiem“ rašė kaip „pabrėžtinai tradicinį“, vengdamas inovacijų.
Šis kūrinys, anot pirmąsyk jį dirigavusio M.Barkausko, palyginti su kitais „Requiem“, nedvelkia tamsa, nerimu, bet neša daug šviesos, ramybės, susikaupimo. Tačiau atlikėjams jis nėra lengvas, reikalauja didelio meistriškumo.
„Šiam kūriniui tinkamai atlikti reikia didelės koncentracijos ir muzikinio išsilavinimo“, – sakė ir solistė G.Kupšytė.
Operinį dainavimą studijavusi Vilniuje ir Florencijoje, šiuo metu ji yra „Jette Parker Artists“ programos Londono karališkojoje „Coven Garden“ operoje narė.
Prieš jautriai nuskambėjusį koncertą ir po jo klausytojai, tarp kurių buvo ir asmeniškai S.Lozoraitį pažinojusiųjų, apžiūrėjo Filharmonijoje eksponuotas archyvines diplomato nuotraukas. Vienas jų – Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis.
