Spektaklis rodomas lietuvių, rusų, jidiš kalbomis su titrais. Scenoje kalbos grumiasi, stumdosi tarsi jau kadaise išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją.
Grafas Potockis pereina iš krikščionybės į judėjų tikėjimą ir už tai pasmerkiamas mirti ant laužo. Ko verta tokia auka ir ką tai reiškia šiandien – mirti už įsitikinimus?
Žinojo visa Kauno bohema
Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas ir dramaturgas Š.Zelmanavičius (1898–1941) – nepelnytai primirštas, sudėtingo likimo. Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie jo kūrybą, bet ir apie jo nuotykius – tai buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime.
Š.Zelmanavičius Kaune dirbo dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas spektakliams, kostiumus Kauno hebrajų teatrui, surengė dvi didžiules personalines parodas.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis daug eksperimentavo, studijavo impresionizmo, primityvizmo, kubizmo, ekspresionizmo ir fotografijos teikiamas raiškos galimybes.
Š.Zelmanavičius ir Pulgis Andriušis 1929 metų vasarą pasikinkė žemaituką į dvivietį vežimą su brezentiniu stogeliu, pasikabino Lietuvos trispalvę ir vėliavą su Dovydo žvaigžde, susikrovė pagalves ir virtuvės reikmenis ir išvyko į kelionę. Jie tikėjosi nuvykti iki Romos, bet apkeliavę Karaliaučių, aplankę Štetiną, Pomeraniją, Berlyną, Dresdeną ir Prahą pasiekė tik Vieną. Toliau jiems kelią pastojo kalnuoti Alpių keliai.
Dėl įvairiapusės veiklos, draugiškumo ir atviro būdo jį puikiai pažinojo Kauno visuomenė, ypač teatro ir dailės publika. Iki Holokausto. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m. Kauno gete, nes tolesnių žinių apie juos nerasta.
Sudegintas dėl tikėjimo
„Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – tai Jono Vaitkaus sceninė vizija pagal Š.Zelmanavičiaus dramatinę legendą „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“, jo dailės darbus, žydų kultūros rašytinius ir sakytinius šaltinius.
Š.Zelmanavičiaus pjesė jidiš kalba labai nedideliu tiražu išleista 1934 m. Kaune. Ger cedekas – tai hebrajiškas terminas, reiškiantis į judėjų tikybą perėjusį žmogų, atsivertėlį.
Atsivertėlis grafas Potockis – iš dalies istorinis asmuo, prieš 275 metus už įsitikinimus Vilniuje sudegintas žmogus.
Pjesei Š.Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionį jaunuolį, kuri tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi.
Yra keletas užrašytų legendos pasakojimų, tačiau esminis pasakojimo motyvas per amžius išliko toks pat – tragiškai susiklosčiusi kilmingo krikščionio, kuris dėl žydų tikėjimo išsižada ne tik turtų ir socialinio statuso, bet ir gyvybės, lemtis.
Spektaklyje labai aiškūs keli sluoksniai: grafo Potockio ir Juditos meilės bei grafo dvilypumo (jame gyvena dvi sielos) drama, kurią lydi ryškus noras apsivalyti, atgailauti už nuodėmes, siekti tyrumo.
Grafas yra tiesos ieškantis žmogus, išpažintis tampa nuolat šį žmogų lydinčiu leitmotyvu. Ugnis apvalo geriausiai, tačiau šiuo atveju ugnis – budelis, bausmė.
Ar dar galime ir ar verta mirti už įsitikinimus? Kur riba tarp pasiaukojimo, fanatizmo ir naivumo? Ir apskritai ar švaros, kuklumo, saiko siekis neprieštarauja šiandien vyraujančiai gero gyvenimo ideologijai?
Pjesėje – du pradai
„Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju.
Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo“, – pasakojo spektaklio meno vadovas J.Vaitkus, į teatrą beveik po 100 metų atvedęs dramaturgą Š.Zelmanavičių.
Paklaustas, kuo įkvepia ši unikali medžiaga, J.Vaitkus atsakė, kad pagal tai, kaip giliai žmogus priima tikėjimą, galima spręsti apie jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet aišku, kad jis neveidmainiauja. Tikėjimas suteikia jėgų.
„Negaliu vertinti, ar tas jo tikėjimas teisingas. Š.Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas.
Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi. Man atrodo, kad pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra“, – kalbėjo meno vadovas.
Š.Zelmanavičiaus pjesėje kuriamas spalvingas žydiškas Vilniaus pasaulis – istorija, religija ir tradicijos. Ypatingas vaidmuo skirtas Vilniaus Gaonui, nors tas herojus pjesėje ir nepasirodo.
Pjesė parašyta sodria, gyva, emocinga kalba, joje gausu hebrajų kalbai ir litvakų tarmei būdingų žodžių ir posakių.
Siekiant išlaikyti kuo daugiau autentiškumo ir perteikti kalbos spalvingumą tekste neverčiami kai kurie žydų kultūrinių ir religinių realijų pavadinimai.
