– Baigiasi dar vienas Operos ir baleto teatro sezonas. Neabejotinai jį prisiminsite kaip vieną iš labiausiai įtemptų – juk teatre vyko renovacija. Ar pavyko teatro vadovui įgyvendinti visus sumanymus, planus ir užduotis?
– Išties, per metus padaryta labai daug: apšiltintos pastato sienos ir stogas, pakeisti langai ir vamzdynai, atnaujinta ventiliacijos sistema ir teatro interjeras. Pastatas – didžiulis, kur dursi pirštu, ten – problemos.
Buvo sudėtingų laikotarpių, kai reikėdavo priimti nelengvus sprendimus. Norėjome išsaugoti teatrą, kokį jį įpratę matyti žiūrovai.
Renovacija – nelengva užduotis, tačiau, man atrodo, svarbu pasidžiaugti, kad didieji darbai vyko gana sklandžiai. Atlikome viską, ką buvome užsibrėžę, – iki šių metų pradžios turėjome gauti C klasės energetinio efektyvumo sertifikatą, jį ir gavome.
Teatras pas žiūrovus grįžo pasipuošęs naujais kilimais, atnaujintais šviestuvais ir jaukia šiluma.
Didieji darbai padaryti ir dabar, kai teatro vidus toks gražus, matome, kad būtina sutvarkyti aplinką. Žiūrovus kviečiame į šventę, o pasitinkame juos išklaipytomis plytelėmis. Operos ir baleto teatras stovi pačioje miesto širdyje, todėl norisi, kad jis taptų miesto puošmena – su granito danga, rožynais ir vardiniais suoleliais.
– Labiau nei statybos jus tikriausiai domina kūryba. Ar nebuvo sunku rūpintis teatro renovacija? Juo labiau kad esate tik laikinasis teatro vadovas?
– Be komandos, be ekspertų grupės nebūčiau pajudėjęs iš vietos. Galiu tik padėkoti už palaikymą, už tai, kad kartu dirbome ir dirbame, už diskusijas ir darbų analizę.
Kai tapau laikinuoju teatro vadovu, vienas išmintingas žmogus man pasakė: „Niekada negalvok, kokiam laikotarpiui esi paskirtas. Būsi laikinas metus ar ketverius, svarbiausia – kokius darbus tuo metu atliksi.“
Turėjau strategiją, viziją, jų laikiausi. Nesvarsčiau, kiek turiu laiko įgyvendinti, ką sumanęs. Džiaugiuosi kiekviena diena ir tikiuosi, kad pradėti darbai bus sėkmingai tęsiami, o planai kurti teatro gerovę – įgyvendinti.
– Įdomu, ar žiūrovai pastebėjo pasikeitimus teatre?
– Be abejo, jie nemato apšiltintų sienų, pakeistų vamzdynų, bet gal pastebi tviskančius šviestuvus. Mums jie – nepigus malonumas: užsakėme Panevėžyje 400 vienetų, kurie kaipmat pradingo tarp 4 tūkstančių senųjų. Unikalūs šviestuvai yra teatro DNR, puošmena, teatro garbės reikalas.
Atnaujinome raudonus kilimus, teatras jaukus, šviečia. Ir aš taip jį myliu! Rodos, nebūta nei dulkių, nei ginčų su statybininkais.
Situacija vertė skubėti – užsidarėme balandį, iki naujojo sezono turėjome vos šešis mėnesius. Teatro darbuotojams remontas tapo iššūkiu – artistai repetavo kitose erdvėse, administracija dirbo sudėtingomis sąlygomis. Šią žiemą pajutome mūsų darbų vaisius: šildymo sąskaitos sumažėjo beveik per pusę, teatre tapo šilta ne tik žiūrovams, bet ir tiems, kas čia dirba.
Žiūrovai turėjo pastebėti ir tai, kad iš atnaujintos, daug erdvesnės orkestro ložės muzika skamba kur kas geriau.
– Teatro programa rengiama gerokai iš anksto. Kelintais metais dabar gyvena teatro meno skyrius?
– Jau patvirtinome 2024–2025 metų repertuarą, dabar svarstome apie tolimesnių metų premjeras.
Smiltys smėlio laikrodyje byra, planuojame ypač gražią šio sezono pabaigą. Žiūrovus pakviesime į nuostabaus grožio baletą – prancūzų šiuolaikinio šokio kūrėjo, choreografo Angelino Preljocajo baletą „Parkas“. Vakar buvau siuvykloje, mačiau kostiumus – neįtikėtini, nuo puošniausių barokinių krinolinų iki modernių, laisvų moderniojo šokio kostiumų. Šis spektaklis yra Bavarijos valstybinio baleto ir LNOBT bendras pastatymas. Ir tai – ketvirtoji mūsų sezono premjera.
Praėjusių metų lapkritį sezoną pradėjome nuo Giuseppe Verdi operos „Aida“, paraleliai su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru ir „Operomanija“ pakvietėme į projekto „Operos genomas“ premjerą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“.
Gruodį įvyko choreografės Živilės Baikštytės, dramaturgo Evaldo Jaro ir kompozitoriaus Antano Jasenkos baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ premjera, sausį parodėme Jacques'o Offenbacho „Hofmano istorijas“, kurias režisavo iš Florencijos kilęs režisierius Federico Grazzini.
Sezonas buvo neįtikėtinas, juokauju, būtų beveik tas pats, jei bėgtume maratoną sprinto tempu.
– Teatro gerbėjai jau dairosi į rudens repertuarą. Kuo juos žadate nudžiuginti?
– Repertuarą sudėliojome su teatro kolegomis. Rudenį pradėsime nuo baleto „La Strada“ („Kelias“), kuriam choreografiją sukūrė Marco Goecke, o muziką – Nino Rota.
Lapkritį kviesime į Giacomo Puccini „Operos triptiką“, kurį statome kartu su „New York City Opera“.
Žiūrovų laukia modernus Wolfgango A.Mozarto „Don Žuano“ pastatymas, prie kurio jungiasi danai, amerikiečiai, graikai ir švedai.
Sezoną baigsime su tikru choreografo Fredericko Ashtono saldainiu – klasikiniu Jeano Daubervalio baletu „Tuščias atsargumas“, kurio muziką sukūrė Louisas Josephas Ferdinandas Héroldas.
– Klausantis, ką pasakojate apie operos ir baleto premjeras teatre, provincialumo jam lyg ir negalėtume prikišti, nors savo teatrą patys taip dažnai kalame prie kryžiaus…
– Gal tai – perdėtas kuklumas? Gal – savęs nevertinimas? Išties esame europinio lygio teatras, galintis konkuruoti su Varšuvos, Oslo, Kopenhagos teatrais. Turėtume tuo džiaugtis ir didžiuotis.
Lietuvos operos atlikėjai, baleto solistai keliauja per pasaulį, Asmik Grigorian karaliauja Niujorko scenoje, Kostas Smoriginas ką tik grįžo iš Paryžiaus – džiaukimės ir didžiuokimės tuo, o ne kuklinkimės.
– Ar sunku pasaulyje išgarsėjusius atlikėjus prisikviesti į namų sceną?
– Pavyksta. Jau turėjome Edgarą Montvidą, K.Smoriginą, Justiną Gringytę, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ ką tik dainavo Aušrinė Stundytė.
Sunkiausia turbūt būtų prisikviesti A.Grigorian. Ne dėl to, kad ji nenorėtų, tiesiog jos darbai suplanuoti keleriems metams į priekį.
– Ar pastebite, kad publika teatre – ne vien iš Lietuvos, kad atvyksta operos turistų?
– Pažįstu ne vieną operos gerbėją iš užsienio, kurie atskrenda į mūsų premjeras, yra ir kelionių agentūrų, vežančių pas mus žiūrovus.
Aš ir pats į spektaklius kviečiu užsienio šalių teatro vadovus, prodiuserius, svarbu, kad jie pamatytų, kokio lygio mūsų premjeros. Vyksta ne tik matoma, bet ir nematoma sklaida.
– Kokią ateitį piešiate operai ir baletui? Ar gali ateiti toks laikas, kai šie žanrai nebebus madingi?
– Esu optimistas. Tikiu operos ir baleto ateitimi, ypač jei negailėsime investicijų jaunimui, švietimui, jei auginsime žiūrovus.
Šiandien žiūrovai užpildo 96 procentus teatro, tai – neįtikėtini skaičiai. Vadinasi, teatras tikrai yra šventė, kurią kuriame visi drauge – ir muzikantai, ir atlikėjai, ir spektaklių statytojai, ir administracija, ir žiūrovai.
