„Saulė prasijuokusi savo spinduliais raižo prašliaužiančio debesies skvernus...“, – tai Ievos Simonaitytės žodžiai, nuskambėję jos atminimui skirtame Šeiko šokio spektaklyje „Šiluma“. Spektaklio dalyviai keliavo iš vienos vietos į kitą, vis naują šokėjų sceną matydami, kelis fragmentus apie Ievos Simonaitytės gyvenimą išgirsdami, mažosios Ėvikės jausmus ir išgyvenimus širdyse sekdami.
Būsimoji rašytoja, būdama penkerių, susirgo kaulų tuberkulioze, tapo raiša. Gydėsi taip tuomet vadintoje luošų vaikų prieglaudoje. Grįžusi iš ten, gyveno pas tetą, nes motina ištekėjo ir augino kitą dukrą. Be meilės ir šilumos užaugusi Ėvikė patyrė ir pavainikės, ir samdinės piemenės dalią, ganė žąsis, prižiūrėjo svetimus vaikus. Išmoko siūti ir įgijo amatą. O paskui suprato dar ir gerą galvą turinti...
Stiprius išgyvenimus spinduliuojantys šokiai prikaustė žvilgsnius ir atvėrė širdis gilesniam kūrėjos tragiškos būties pajautimui. Tai buvo nauja, dar nepatirta, įdomu, žavu, paslaptinga. Žiūrovai vaikščiojo lyg lengvai užkerėti. O jau Palūšės takai, pievos, kalvos, seni galingi medžiai, apsamanoję akmenys ir apleisti laiptai, pastatai – viskas taip tiko spektaklio scenografijai, lyg jis būtų specialiai šioje vietoje kurtas. Palūšės erdvės pasirodė ypač teatrališkos!
Saulė, lyg pasamdyta puiki spektaklio apšvietėja, taip įspūdingai suspindo jo baigiamojoje dalyje, šokio ant bažnyčios papėpės kalvų scenoje, kai jau nebe maža mergytė, o jauna mergina Ėvė pirmą kartą savo gyvenime pasijuto daili ir graži. Jai tuomet nieko netrūko. Staiga suprato esanti laiminga...
Liko šiluma... O tos šilto vandens pripildytos guminės šildyklės, kurias žiūrovai nešiojosi, įsimins kaip labai vykę daugiaprasmiai simboliai, karučiu atvežti ir išvežti... Rašytojos memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma tokia guminė vandens pūslė. Spektaklio pabaigoje žiūrovai ausinėse išgirdo ir pačios rašytojos balsą.
