Be abejo, tai itin svarbu vis dar aidinčių pasaulio įvykių karštinėje, nuo kurios neatsietinas ir vis intensyviau ryškėjantis nacionalumo saugojimas. Nenuostabu, jog ir šių metų gegužę dvidešimtmetį skaičiuojanti Lietuvos narystė ES ir NATO tapo vienu iš pretekstų dar labiau praturtinti lietuviškąjį kultūrinių renginių lauką. Šiomis idėjomis rėmėsi daugiau nei prieš mėnesį, dar belaukiant starto, itin ambicingu, nauju ir, pabrėžtina, lietuvišku projektu prisistatęs „Vilnius Spring Festival“.
Pirmą kartą organizuojamas festivalis ne tik minėjo paskutinįjį pavasario mėnesį pasitinkančias šventes, bet ir naujovių ištroškusių kultūros entuziastų vakarus nuspalvino itin kontrastingomis gaidomis, kurių paskutiniuosius akordus buvo galima išgirsti gegužės 30–ąją įvykusioje Giedrės Pauliukevičiūtės oratorijos „Gradus Ad Cor“ premjeroje.
Festivalio repertuaras driokstelėjo nemenkai – keturis ketvirtadienio vakarus klausytojai turėjo galimybę išgirsti išskirtinai lietuvių kūrėjų premjeras. Pirmosios jų skambėjo gegužės 9–ąją – „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliko net septynis kompozitorių Jievaro Jasinskio, Karolio Šarkaus, Simono Šipavičiaus, Apolinario Dubausko, Gedimino Strupinsko, Domanto Razmaus ir Prano Kentros naujus kūrinius. Veikiausiai kiekvienam apsilankiusiajam iškilo klausimas – ko laukti toliau?
O repertuaras ir toliau stebino – antrąjį vakarą klausytojai ir, pabrėžtina, stebėtojai turėjo galimybę susipažinti su muzikos atlikimu naudojant „MiMu Gloves“ pirštines – tokį pasirodymą paruošė Ramintos Naujanytės–Bjelle ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro duetas. Panašiai prikaustė ir trečioji premjera – baroko epochos ir elektroninės muzikos eksperimentas – muzikos prodiuserio Leono Somovo ir violončelistų Ignės Pikalavičiūtės bei Domo Jakšto sąjunga, sukūrusi laiko ribomis manipuliuojantį pasirodymą.
Paskutinįjį festivalio vakarą skambėjo kompozitorės Giedrės Pauliukevičiūtės premjera – oratorija „Gradus Ad Cor“, pasakojanti autorės vaikystės prisiminimus, devyniose kūrinio dalyse aidėjusius skirtingais tembrais, dinamika, ritmu, taip kaskart klausytoją panardinant į atskirą muzikinę kelionę. Simboliška, jog kūrinys kėlė asociaciją su šiais metais iš posovietizmo išsivadavusia vaikų gynimo švente – kompozitorės istorijos persipynė su praeitimi ir dabartimi, su šviesa ir džiaugsmingo rytojaus laukimu. Laiptais į širdį vadintiną oratoriją atliko Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei solistai: kanklininkė Lina Žilinskaitė, fleitistas Vytenis Giknius bei perkusininkas Džiugas Daugirda.
Iš tiesų, pamačiusi repertuarą, turėjau pasukti galvą, kada paskutinįjį kartą buvau panašios sudėties koncerte – pastaruoju metu vis dažniau lankytinų koncertų sąrašą užpildydavo kamerinė muzika. Kaip teigė pati kompozitorė, rašydama oratoriją jau turėjo viziją apie „Liepaites“ – būtent tai jautėsi ir itin nugludintoje choro partijoje, harmoningai palydinčioje solistą ar kartais tampant juo. „Liepaitės“ pasakojime tapo pagrindiniu herojumi, kurį sudėtingame kelyje lydėjo skirtingos patirtys. Justino Marcinkevičiaus, Beno Lyrio, liaudies dainų tekstais paremtas vokalas kaskart prabildavo vis kitaip, taip palaikant kūrinyje ryškėjančią trapumo ir netikėtumo idėją. Kaip ir kaskart abejonių nepaliko ir Modesto Barkausko vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuris, beje, buvo ir viso festivalio organizatorius.
Oratorija man priminė besisukantį ratą – atsargiai, švelniais registrais prisistačiusi pradžioje; įsiaudrinusi, tutti ir forte suskambusi vidurinėse dalyse, o galiausiai – sugrįžusi į ramybę, ji ganėtinai raiškiai susiejo kūrėjos idėją vaizduoti vaiko gyvenimo kelią – su iššūkiais, audromis, tačiau lydimą šviesių sąskambių, kurie atveda link brandžiojo savęs. Pirmoje dalyje kanklėmis ir fleita suskambęs Linos Žilinskaitės ir Vytenio Gikniaus pokalbis – ganėtinai nuspėjamas, ostinatiškas pasirinkimas, vėliau įtraukęs perkusiją ir oratorijos ašimi laikomą chorą.
Antroje dalyje prisijungęs Šv. Kristoforo kamerinis orkestras suskambo sodriai, panašūs sąskambiai lydėjo ir toliau. Čia itin norėtųsi paminėti vidurinėse kūrinio dalyse išryškėjusią mušamųjų solo partiją, tapusią viena labiausiai atmintin įsirėžusių kūrinio detalių. Kompozitorės sprendimas perkusijai suteikti bene svarbiausią – kvėpavimo – funkciją išties pasiteisino, o solistas Džiugas Daugirda meistriškai išpildė improvizacinius sprendimus. Tuo metu mąsčiau – visgi, kiek lemia atlikėjo emocija; kaip sutelkia dėmesį dažnai svarbią, bet ne visuomet pastebimą funkciją atliekančio solisto pasirodymas. Tą buvo galima suprasti ir iš itin palankių auditorijos reakcijų.
Išskirtinai paminėčiau ir vietos pasirinkimą – Nacionlinę dailės galeriją, kurios languose įrėminti vaizdai viso koncerto metu leido keliauti tarp oratorijos autorės prisiminimų ir miesčioniškos gamtos paveikslų. Šiuo atveju kiek blaškė techninė pusė – scena pasirodė gan ankštoka gausiam „Liepaičių“ kolektyvui.
„Gradus Ad Cor“ oratorijos debiutas laiptus nutiesė ne tik į autorės prisiminimus – kūrinys rado kelią ir į netylančiais aplodismentais dėkojančių klausytojų širdis. Belieka laukti kitų metų, kuomet „Vilnius Spring Festival“ padovanos dar daugiau ambicingų pasirodymų.
