„Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ apie susitikimą su amžinybe prabyla be kančios, dramos ir tamsos. Prakilnus, sukauptas ir kupinas ramybės – toks kompozitoriaus Balakausko įsivaizduotas susitikimas su amžinybe. Šis gedulingas ciklas Vilniaus festivalio programoje pristatomas 2024-uosius paskelbus diplomatų Lozoraičių – minėto Stasio Lozoraičio jaunesniojo (1924–1994), užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) ir Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio (1929–2007) – metais.
„Tai buvo vienas retų žmonių, apie kuriuos sakoma „vientisas“, kuriuo neabejoji, visų pirma, neabejoji jo garbe“, – taip apie Lietuvos diplomatą Stasį Lozoraitį yra kalbėjęs Osvaldas Balakauskas. Kompozitorius asmeniškai pažinojo S. Lozoraitį, jiedu buvo kolegos – diplomatai. Kai 1993 m. S. Lozoraitis kandidatavo į Lietuvos prezidentus, Balakauskas dirbo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Kompozitorius yra tvirtinęs, jog iš didelės pagarbos S. Lozoraičio asmenybei „Requiem“ rašė kaip „pabrėžtinai tradicinį“, vengdamas inovacijų. Muzikologės Beatos Baublinskienės teigimu, Balakauskas šiame kūrinyje atsigręžia į viduramžių muzikos tradiciją – grigališkąjį choralą, organumą, Ars Nova motetų stilių. Jos tvirtinimu, „Requiem“ – išimtis Balakausko kūryboje, vienintelis religinis jo opusas, kuriame atvirai deklaruojamos kompozitoriaus dvasinės ir pilietinės nuostatos.
Priešingai nei kiti didieji XX a. rekviem, kaip kad Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškasis requiem“ ar Benjamino Britteno „Karo requiem“, pasižymintys monumentalumu, Balakausko ciklas – intymus, meditatyvus, kameriškas.
Muzikologė Dana Palionytė teigia, jog šį kūrinį galima interpretuoti kaip „sielos ramybę mirties akivaizdoje, kaip buvimą, nulemtą visiško pasitikėjimo Aukščiausiojo valia“. „Rondo Magazin“ kritikas Michaelis Wersinas vaizdžiai rašo, kad Balakauskas savo cikle nepaverčia susitikimo su mirtimi „siaubo scenarijumi“, o vietoj to prabyla apie nuostabos kupiną suvokimą, kad mirtis neišvengiama.
„Aš nemanau, kad mirtis yra problema – mes jos neišsprendžiame, ji nenumaldoma ir visada išsprendžiama už mus. (...) Ji yra gyvenimo sąlyga“, – viename interviu yra sakęs kompozitorius.
„Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ – išskirtinis kūrinys kompozitoriaus O. Balakausko kūrybinėje biografijoje. Ši dvylikos dalių kompozicija atnešė Balakauskui Lietuvos nacionalinę premiją. 1995 m. rugsėjį kantatų ir oratorijų festivalyje „Vratislavia Cantans“ Vroclave nuskambėjo penkios „Requiem“ dalys (atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Aidija“, Judita Leitaitė, dirigavo Donatas Katkus).
Viso kūrinio premjera įvyko 1996 m. kovą Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose. 2004 m. viena didžiausių muzikos įrašų kompanijų „Naxos“ išleido šio opuso kompaktinę plokštelę. Vilniaus festivalio koncerte išgirsime jau minėtą orkestrą ir chorą „Jauna muzika“, įrašiusius šią plokštelę. Mecosoprano partiją atliks Gabrielė Kupšytė, šiuo metu daugiausiai dainuojanti užsienio scenose. Diriguos tarptautinių konkursų laureatas, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas Modestas Barkauskas.
Koncertas „Requiem Stasio Lozoraičio atminimui. Šv. Kristoforo orkestras, „Jauna muzika“, Modestas Barkauskas, Gabrielė Kupšytė“ vyks birželio 13 d., ketvirtadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Įėjimas į šį renginį yra laisvas.
