– Gerbiamas Edgarai, ką Jums reiškia 25-erių metų kūrybinės veiklos sukaktis?
– Jau vien tai, kad vis dar esu labai aktyvus scenoje praėjus 25 metams, mano galva, yra pasiekimas. Dabar, kai viskas taip laikina ir trapu, kai sužiba ir čia pat krenta naujos žvaigždės, tas pastovumas ir nuolatinis kopimas į kalną yra vertybė. Kita vertus, 25 metai nėra tiek jau ir daug, be to, svarbus, matyt, ne metų skaičius, o jų turinys, kūrybingumas, sukurti vaidmenys, užsitarnauta publikos meilė ir ištikimybė. Tad šiandien tai – gera proga stabtelti ir atsakyti į visus šiuos klausimus, sau pačiam atsakyti.
– Gegužės 30 d. surengsite išskirtinį pasirodymą LVSO koncertų salėje – solinį rečitalį, kuris pradės LVSO vasaros festivalį. Kaip kilo būtent tokio žanro koncerto sumanymas?
– Iškart noriu padėkoti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir maestro Gintarui Rinkevičiui, įsileidusiems mane į savo naujuosius namus švęsti šios šventės! Bus labai gera proga išbandyti naujosios LVSO salės skambėjimą, atliekant kamerinę muziką. Surengti solini rečitalį – uždavinys nemenkas! Nuo programos sudarymo iki atlikimo pats sau esu režisierius, pats sau esu dirigentas. Man tai – pats intymiausiais būdas būti su publika. Šiandien aš pasirinkau būtent šį formatą, kitąmet, kai švęsiu savo 50 metų jubiliejų, galbūt pasirinksiu kitokį. Įvairovėje įdomumas, ar ne?
– Papasakokite, kaip rinkotės programą šiam koncertui?
– Tai labai įdomus procesas. Pirmiausia pasitikiu savo menine intuicija ir skoniu. Bandau pats sau atsakyti į klausimą, ką noriu šiuo soliniu koncertu papasakoti publikai. Programa šįkart man bus visiškai nauja. Seniai kirbėjo mintis atlikti Roberto Schumanno vokalinį ciklą „Poeto meilė“, juk tai – kūrybinės brandos ir gyvenimiškos patirties reikalaujantis pasakojimas, parašytas Heinricho Heines poezijos tekstu, kurį, beje, kitąmet atliksiu ir Berlyno koncertų salėje. Pastaruosius mėnesius gyvenau ištempęs ausis, jei kartais nugirsčiau kokį įdomų kūrinį – ir nugirdau (šypsosi). Net žiūrėdamas kino filmus atkreipdavau dėmesį į garso takelį. Tokiu būdu susipažinau ir su britų kompozitoriaus Ivoro Novello kūryba, žiūrėdamas 2001 metų kino filmą „Gosfordo parkas“. Na, o amerikiečių kompozitorių Samuelį Barberį pamilau dainuodamas jo operoje „Vanesa“.
– Koncerte skambės specialiai Jums parašyto vienos žymiausių šių dienų lietuvių kompozitorių Žibuoklės Martinaitytės vokalinio ciklo „Gijos“ premjera, į kurią iš Niujorko atskrenda ir pati autorė. Kaip susitiko Jūsų keliai su kompozitore?
– Muzikantų pasaulis nėra toks jau didelis, anksčiau ar vėliau mūsų keliai susikerta. Man buvo ypač miela būti vienoje kompanijoje su Žibuokle, atsiimant Nacionalinę kultūros ir meno premiją Prezidentūroje 2022 metais. Tuomet prie vyno taurės ir kilo mintis paprašyti Žibuoklės parašyti vokalinį ciklą šiam koncertui. Labai norėjosi lietuviško akcento! Žibuoklė pasirinko puikios poetės ir žodžio meistrės Elvinos Baužaitės tekstus, dėl to esu dvigubai laimingas. Vokalinis ciklas „Gijos“, mano galva, yra apie žmogaus sielos skrydį, meilės troškimą.
– Rečitalyje Jums akompanuos vienas žymiausių britų akompaniatorių ir kamerinės muzikos atlikėjų, Londono karališkosios muzikos akademijos dėstytojas pianistas Simonas Lepperis. Ar seniai esate pažįstami?
– Pažįstu Simoną nuo pat savo stažuotės Londone pirmųjų dienų 2001 metais. Sutikti tokį puikų muzikantą ir žmogų yra didelė laimė. Esame geri draugai. Simonas spėjo pamilti Lietuvą, kai pirmą kartą atsivežiau jį kartu koncertuoti Vilniaus festivalyje prieš daugelį metų. Jis yra vienas garsiausių savo kartos pianistų akompaniatorių, koncertuojantis su praktiškai visomis didžiausiomis muzikos pasaulio žvaigždėmis, todėl žinau, kad esu saugiose rankose. Kamerinės muzikos koncerte gero pianisto indėlis yra milžiniškas, ir koncerto sėkmė labai priklauso nuo gebėjimo turėti panašų muzikinį skonį, jausti vienas kitą. Jo gebėjimas prakalbinti instrumentą, jo garso spalva yra unikali!
– Žvelgiant iš perspektyvos, kaip galėtumėte apibendrinti savo kūrybinės veiklos metus? Koks tai buvo kelias?
– Kaip ir žmogaus gyvenimas, kūrybinis kelias taip pat yra visoks. Mano atveju, gan banguotas, tačiau, ačiū Dievui, be didesnių tragedijų, nors išbandymų taip pat netrūko – dingęs balsas 2007 metais, nuplaukę svarbūs darbai pandemijos metu. Būta ir džiaugsmingų, ir karčių akimirkų – būta visko. Tačiau visi šie išgyvenimai, šie „prieskoniai“ pagardina žmogaus gyvenimą ir būnant scenoje stipriai pasitarnauja. Sulaukęs tam tikro amžiaus suvokiu, kad ambicijos yra svarbus variklis, vedantis tolyn, tačiau dabar man svarbus harmoningas balansas tarp koncertinės veiklos ir asmeninio gyvenimo, žodžiu, pilnatvės skonis. Manyčiau, kad mano laimės paukštė gan tvirtai vedė ir tebeveda mane šiuo kūrybiniu keliu, tad negalėčiau turėti preteksto niurzgėti!
– Kokie prisiminimai, įvykiai Jūsų karjeroje Jums atrodo svarbiausi?
– O, jų tiek daug! Bet svarbiausi, matyt, yra žmonės, kuriuos šios profesijos dėka sutikau! Jų tiek daug ir visokių! Nuo šviesios atminties Virgilijaus Noreikos iki Luciano Pavarotti, dirigentai, režisieriai, kitų sričių menininkai, kurie padėjo formuotis mano asmenybei. Dabar džiaugiuosi, ir man tai labai svarbu, kad tapau vieno prestižiškiausių muzikos festivalių, drįsčiau sakyti, ne tik Lietuvoje, – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu. Tai taip pat neatsirado iš niekur. Muzika, kurią turėjau garbės atlikti. Muzikos dėka prieš bemaž daugiau nei 20 metų sutikau ir savo antrąją pusę (šypsosi).
– Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga? Kas Jums atrodo svarbiausia šiuo gyvenimo etapu?
– Visas mūsų gyvenimas yra vienas didelis pasirinkimas. Aš sau linkėčiau, kad tie mano pasirinkimai būtų teisingi, įskaitant ir pasirinkimą būti laimingu!
Edgaro Montvido solinis rečitalis įvyks 2024 m. gegužės 30 d. LVSO koncertų salėje.
