42 metų lietuvių sopranas A.Grigorian, išgarsėjusi įvairiose pasaulio scenose, užkopė į dar vieną viršūnę – balandžio pabaigoje debiutavo prestižinėje Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje pagrindiniu geišos Čio Čio san vaidmeniu 1904 m. sukurtoje Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“. Jos mylimąjį, amerikiečių laivyno leitenantą Pinkertoną įkūnijo amerikiečių tenorai Jonathanas Tetelmanas ir Chadas Sheltonas.
Amerikos publika galėjo mėgautis šviesaus atminimo britų režisieriaus Anthony Minghellos pastatyta operos versija. Simboliška, kad jau beveik 20 metų gyvuojantis spektaklis yra „Metropolitan Opera“, Anglijos nacionalinės operos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koprodukcija, ne kartą rodyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šio pastatymo premjera Lietuvoje įvyko 2006 m. kovo mėnesį.
A.Grigorian tapo antrąja po Violetos Urmanos lietuvių soliste, įžengusia į šlovingąją Niujorko sceną.
Vokalo ir vaidybos dermė
Nors „Madam Baterflai“ iki šiol išlieka vienu populiariausių kūrinių viso pasaulio operos teatrų repertuare ir puikiai žinoma muzikos mėgėjams, visus penkis vakarus, kai pagrindinį vaidmenį atliko A.Grigorian, „Metropolitan Opera“ salė buvo sausakimša, o muzikos apžvalgininkai negailėjo pagyrų solistei. Ypač jie pabrėžė A.Grigorian gebėjimą derinti vokalą ir vaidybą.
Jau spektaklio anonse „Metropolitan Opera“ priminė, kad „The New York Times“ liaupsina A.Grigorian kaip „vieną ryškiausių dramatinių talentų“, o Čio Čio san – vienas vaidmenų, dėl kurio ji tapo žvaigžde: kaip tik šiuo vaidmeniu Švedijos karališkojoje operoje pasirodžiusi ne tik kaip puiki dainininkė, bet ir kaip ryški aktorė, A.Grigorian pradėjo tarptautinę karjerą.
„Nuo 2018 m., kai Zalcburgo festivalyje A.Grigorian atlikta Richardo Strausso Salomėja sukėlė sensaciją, ji pateko į pagrindines Vienos, Milano, Berlyno, Miuncheno, Veronos ir Madrido scenas, o Baterflai tapo jos vizitine kortele. Čio Čio san reikia ne tik virtuoziškos dainininkės, bet ir išraiškingos aktorės, galinčios įtikinamai perteikti jos sukrečiamą emocinę transformaciją.
A.Grigorian, turinčiai „sodrų ir tamsų laukinį balsą“ („Le Monde“) ir vaidinančiai „drąsiai, su visišku atsidavimu“ („The New York Times“), šis vaidmuo puikiai tinka. Tiesą sakant, tai beveik įaugę į Asmik kraują: motina, laukdamasi jos, dainavo Baterflai, o tėvas – Pinkertoną“, – informuojama „Metropolitan Opera“ interneto svetainėje.
Emociškai stiprus vaidmuo
Progą akivaizdžiai įvertinti dainininkės aktorinius sugebėjimus turėjo tie, kurie matė „Madam Baterflai“ ekrane (spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas beveik 70 šalių kino teatruose): jos veido mimika neįtikėtinai muzikali ir ne mažiau išraiškinga nei balsas, kuris visa jėga pasitelkiamas reikiamam psichologiniam efektui sukurti.
A.Grigorian herojė – samurajaus charakterio mergina, galinti mirti dėl savo įsitikinimų. Ji primena svarbų dalyką, ypač aktualų šiais laikais: be savigarbos, žmogiškojo orumo nėra asmenybės.
Joshua Barone’as laikraštyje „The New York Times“ konstatavo, kad „užsienyje išgarsėjusi lietuvių žvaigždė A.Grigorian debiutavo „Metropolitan Opera“ klasikiniam vaidmeniui suteikdama lyriškumo, sudėtingumo ir spontaniškumo“, o „Opera Today“ apžvalgininkas Andrew Moravcsikas taip jį apibūdino: „A.Grigorian herojės traktuotė nėra nei melodramatiška, nei stereotipiškai japoniška: ji nepabrėžia nei vaikiško Čio Čio san drovumo pradžioje, nei geliančios kančios pabaigoje. Ji vaizduoja šiuolaikinę moterį, kuri narsiai susidoroja su sunkumais. Rezultatas jaudina.“
Po A.Grigorian debiuto Niujorke „Metropolitan Opera“ generalinis direktorius Peteris Gelbas interviu agentūrai AP prisipažino: „Apgailestauju, kad nepakviečiau jos anksčiau. Asmik yra operos jėga, vienas ryškiausių vokalinės ir aktorinės dermės pavyzdžių pastarųjų metų operos istorijoje.“
Personažą nutapė balsu
Ne tiek daug operų reikalauja daugiau iš vieno dainininko nei „Madam Baterflai“: Čio Čio san scenoje beveik nepertraukiamai praleidžia dvi su puse valandos, per kurias ji nueina tragišką emocinį kelią per nuostabą, atradimus, pyktį, drąsą, nuolankumą ir neviltį.
„Tikroji A.Grigorian stiprybė – vokalas, – pabrėžė muzikos apžvalgininkas A.Moravcsikas muzikos portale „Opera Today“. – Ji yra dviejų operos dainininkų dukra ir turi retą instrumentą, kuris puikiai tinka G.Puccini (ir R.Strausso) pasmerktai paauglei: jos balsas yra išskirtinai koncentruotas, jo tembras jaunatviškai skaidrus ir šiek tiek aštrus, jis išgaunamas be įtampos, puikiai derinamas.“
Kaip pastebėjo šis operos specialistas, „dainininkė ne visada taip kruopščiai ir kūrybingai, kaip galėtų, ne visada taip skrupulingai, kaip kai kurios garsios jos pirmtakės, atliekančios šį vaidmenį, paiso G.Puccini vokalinių mikronotacijų. Tačiau jos savita vokalo spalva išlieka nuosekli ir išraiškinga“.
A.Grigoriant išryškintą vaidmens dramatizmą pastebėjo ir klasikinės muzikos portalo „Bachtrack“ apžvalgininkas Kevinas W Ng. Jis priminė, jog „A.Grigorian yra dainininkė, kuri dažnai apibūdinama terminu „scenos žvėris“, tačiau scenoje ji nesiblaško. Įspūdį daro jos judesių taupumas, nes ji balansuoja tarp racionalumo ir spontaniškumo, o visą personažo sudėtingumą perteikia tik nežymiais akių judesiais. Ji nesistengia atrodyti ar skambėti jauniau – malonu, kad scenoje negirdėjome mergaitiško krykštavimo, kurį sopranai dažnai pasitelkia pirmajame veiksme.
Vietoj to matome stulbinamo tiesumo ir paprastumo moterį. Yra per daug smulkmenų, kad visas jas išvardintume, bet tai, kaip ji sustingsta po „Che tua madre“ („Tavo motina turės paimti tave ant rankų ir per lietų bei vėją eiti per miestą, kad užsidirbtų duonai ir drabužiams...“) vaiko akivaizdoje, yra nepamirštama! Ir dar priešais lėlę (šiame spektaklyje Čio Čio san ir Pinkertono sūnaus vaidmenį „atlieka“ japoniškojo bunraku teatro lėlė. – Red.)! Tai vienas tų spektaklių, dėl kurių visos kitos Baterflai atrodo dirbtinės“.
Atvyko gerbėjų iš Lietuvos
A.Grigorian Čio Čio san galėjo išgirsti ne tik Niujorko teatro publika – gegužės 11-osios spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas daugiau nei 70 šalių, taip pat ir Lietuvos kino teatruose. O didžiausi operos gerbėjai iš Lietuvos turėjo progą A.Grigorian debiutą „Metropolitan Opera“ išvysti pačiame Niujorke – kultūrinių kelionių organizatorė agentūra „Riverside Music“ surengė išvyką į premjerinį spektaklį balandžio 26-ąją.
„Teatras buvo pilnas. Ypač malonu, kad sutikome daug Amerikos lietuvių, taip pat amerikiečių, jau girdėjusių A.Grigorian, žinančių apie Lietuvą.
Šalia manęs sėdėjo du pagyvenę džentelmenai, kurie sakė paskui A.Grigorian keliaujantys jau dešimt metų, – pasakojo „Riverside Music“ vadovė Julija Lakytė. – Publika itin šiltai sutiko Asmik, po spektaklio palydėjo ovacijomis ir šūksniais. Jau eidami iš teatro aplink girdėjome susižavėjimo kupinus komentarus.“ (LR)
Naujos aukštumos
A.Grigorian tarptautinį pripažinimą pelnė po 2018 m. debiuto Zalcburgo festivalyje, kur sukūrė įspūdingą Salomėjos vaidmenį to paties pavadinimo R.Strausso operoje. „Financial Times“ kritikė Sh.Apthorp rašė, kad „jos Salomėja yra visų Salomėjų pabaiga... A.Grigorian žavesys viską nušluoja nuo žemės paviršiaus“.
Po trejų metų, kai A.Grigorian debiutavo R.Wagnerio šventovėje Bairoite, Vokietijoje, Zentos vaidmeniu „Skrajojančiame olande“, J.Barone’as „The New York Times“ jos pasirodymą pavadino „prabangiai lyrišku“.
Pripažinimo sopranas sulaukė ir praėjusiais metais, kai pagrindinius vaidmenis dainavo G.Verdi „Ledi Makbet“ Zalcburge ir „Turandot“ Vienoje. Šį pavasarį A.Grigorian triumfavo Londono karališkojo „Covent Garden“ teatro scenoje, kurioje taip pat dainavo pagrindinį vaidmenį operoje „Madam Baterflai“. „Ji yra geriausia mano partnerė scenoje. Diskusijų pabaiga“, – sakė tenoras J.Guerrero, kartu su A.Grigorian dainavęs Londone.
„Metropolitan Opera“ šį sezoną A.Grigorian dainavo 5 spektakliuose. Į vieną garbingiausių pasaulio operos scenų solistė sugrįš dainuoti Salomėjos ir dar vieno vaidmens L.Janačeko operoje „Jenufa“.
