Spektaklyje probleminis laukas platus ir aktualus: idėjų kova, ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, vakarietiškos visuomenės susiskaldymas, fanatizmo grėsmė, lytinio, socialinio brendimo beprotybė ir aistros. Kalbėti sudėtingomis temomis pasitelkiamas groteskas, juodosios komedijos žanras.
Tebestatomas daugelyje Europos teatrų
Vokiečių dramaturgo ir kino scenaristo Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ („Märtyrer“) pastatytas ir tebestatomas daugelyje Europos teatrų. Dramaturgas „Kankinį“ parašė 2012-aisiais, tais pačiais metais pats jį pastatė „Schaubühne“ teatre Berlyne.
Pjesė, kurią sudaro 27 scenos, primena kino scenarijų, jos probleminis laukas platus ir aktualus – idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu. Tekste apnuoginamas neoliberalizmas, politinis korektiškumas bei pakantumas, itin atvirai kritikuojami jaunus protus gundantys prietarai.
Anot režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, „Kankinys“ turi daug dedamųjų, kad išliktų meno istorijoje. Šiuolaikinėje dramaturgijoje yra trys dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip iškeliant sulauks vienokio ar kitokio rezonanso. Tai yra politika, religija ir seksas. Visais laikais tai buvo amžiniausios temos, kurios turės didelį rezonansą.
Prasibrauti į brandžių žmonių pasaulį nėra lengva
Pjesėje pasakojama apie vienišos motinos auginamą paauglį Benjaminą. Kai Benjamino mamai pranešama, kad sūnus turi problemų mokykloje, ši pirmiausia pagalvoja apie narkotikus. Bet vaikinas „sėdo“ ant kitokios adatos – Biblijos. Moksleivis Šventajame Rašte randa visus atsakymus, jį paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Benjaminas mano vienintelis žinantis, kas – gerai, o kas – blogai. Dėl to kyla konfliktai, susipriešinimas, psichologinė kova.
Režisierius A. Jankevičius: „Kankinys“ turi visus „brandos romano“ (angl. „Coming-of-Age Novels“) elementus. Paauglys išgyvena metamorfozę. Iš vaiko palengva virsta suaugusiuoju. Šiame etape esama daug pirmųjų kartų. Tiek džiugių, tiek nuviliančių ir, žinoma, visa tai priimama itin audringai arba, kitaip sakant, radikaliai. Reikia kažkaip prasibrauti į brandžių žmonių pasaulį ir tai nėra lengva.
Visų pirma, pačiam paaugliui. Kyla aštrus identiteto klausimas: kaip save pristatyti, kad būtum išgirstas, pastebėtas ir kad paliktum neišdildomą įbrėžą kitų (bendraamžių, suaugusiųjų) sąmonėje. Į spektaklį žiūriu kaip į besaikę ideologijų, ego, laisvės, įkalinimo, prarastų vilčių, atrastų iliuzijų ir nykstančio laiko karnavalo karuselę.“
Kankinystė, alernatyvus rokas ir popartas
Spektaklio afiša – poparto stiliaus. Anot režisieriaus, pats popartas, kaip meno kryptis, yra šioks toks žaidimas kiču. Jis koreliuoja ir su tuo, kaip A. Jankevičius atrakina pačią M. von Mayenburgo pjesę. Per dainas, muzikinį naratyvą, muzikos skleidžiamą energiją. „Kankinyje“ atiduodama duoklė pank, post ir alternatyviam rokui. Mokinių choras (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai) atliks 10-ojo dešimtmečio roko ir pankroko klasiką: Green Day „Basket Case“, The Smashing Pumpkins „Bullet with Butterfly Wings“ ir t. t.
„Kankinys“ jau seniai buvo režisieriaus akiratyje. O mintis į veiksmą įtraukti chorą kilo kone atsitiktinai. A. Jankevičius: „Viskas labai paprasta – tiesiog skaičiau pjesę, o skaitydamas klausau muzikos. Tiesiog ėjo jutūbo streamas ir iššoko pinkfloidų hitas „We don't need no education“.
Užmečiau akį, o klipe mokiniai į mėsmalę lenda, galvoju, reikia spektaklyje choro, bus smagiau. Dirbu pedagogu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursiais aktoriais, dauguma jų turi absoliučią klausą, groja įvairiais instrumentais, jų vulkaniška energija „Kankinyje“ tiko idealiai“.
Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų
Vilniaus senajame teatre A. Jankevičius pastatė spektaklius: „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“ (2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018). Režisierius kūryboje nevengia provokacijos ir moralinių konvencijų nesuvaržyto teatrinio šėlsmo, spektakliams būdingi deformuoti personažų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė pozicija, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą. Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, autsaideris, nepritapėlis. Pagrindinis „Kankinio“ herojus Benjaminas būtent toks.
Religija kaip įvaizdis, motyvas pjesėje užima labai daug eterio, bet šiuo atveju religija, religinės aplinkybės yra tik kaip priemonė, kaip pasirinkta forma. „Kankinys“ – tai šiandienos realybė, kaip oksimoronas, kaip kažkoks kičas. Režisierius minėjo, jog pirmą kartą su aktoriais skaitant pjesę iš karto buvo aišku, jog darys juodąją komediją. Spektaklyje kalbėti apie rimtus dalykus pasitelkiamas ir groteskas.
Scenografė Laura Luišaitytė: „Kankinyje“ man svarbi materija, kuri yra pjesės tekste“
Kūrybinėje komandoje savo srities profesionalai: šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, videomenininkas – Arvydas Gudas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė. Pastaroji akcentavo, jog „Kankinyje“ svarbi materija, kuri yra pjesės tekste, scenografijoje ją ir bando atkartoti. Per archajinių biblinių tekstų ir šių dienų realijų atstumą atsiranda keista jungtis: „Akmenuota dykuma ir neoninės šviesos.
Skaitant pjesę pirmiausia man iškilo vandens ir dykumos/akmens vaizdiniai. Labai norėjosi scenoje įkurdinti baseiną, bet paaiškėjo, kad techniškai tai įgyvendinti gana sudėtinga. Pradedu matyti, kad tas akmuo yra suakmenėjęs vanduo. Dažnai mano scenografija atsiranda sapno principu. Bandymas verbalizuoti vaizdą man dažnai primena sapno aiškinimąsi – interpretacijų gali būti daug. Ir kas pasakys, kuri teisinga?“
Aktorius Igoris Abramovičius: „Kalbame apie statusą visuomenėje, kurioje nebėra dvasinės hierarchijos“
Spektaklyje vaidina Vilniaus senojo teatro aktoriai: Igoris Abramovičius, Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Anastasija Špakovskaja, Jevgenija Gladij, Arturas Svorobovičius, Edita Gončarova, Viačeslavas Lukjanovas, o taip pat ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.
Pagrindinį Benjamino vaidmenį atliekantis aktorius Igoris Abramovičius kone į viską žiūri labai kritiškai, turi savo nuomonę, o tai tokiam personažui labai padeda.
Igoris Abramovičius: „Spektaklyje iš esmės kalbame apie statusą visuomenėje, kurioje nebėra dvasinės hierarchijos. Atrodo, kad traukinys visu greičiu juda į dar didesnę laisvę... Tada mano „kankinys“ su Biblija rankose tampa svarbiu žmogumi. Nes viskas yra svarbu, kiekvieno nuomonė bus išklausyta.
Filosofijos profesoriaus nuomonė yra tokia pat svarbi kaip ir penkiolikmečio, nes visi laisvi ir visi turi nuomonę! Ir čia režisierius Jokūbas Brazys yra teisus, tokiu laikmečiu Kaligula privalo gimti... Galbūt juo taps mano Benjaminas Ziudelis? Aš, kaip aktorius ir žmogus, suprantu, kad absoliučiai daugumai yra visiškai nusispjauti, ką mes čia teatre darome, ypač mūsų teatre... Bet geriausia, ką galima padaryti, tai susiburti ir dirbti. Tai suvienija, bent jau tam laikui.“
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
