Koncerte lenkų batutos legendos Antoni Wito diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir smuikininkė Dalia Kuznecovaitė pristatė muzikinį abiejų šalių kultūrų junginį.
Skambėjo Vilniaus gubernijoje gimusio, tačiau muzikinį išsilavinimą Varšuvoje gavusio kompozitoriaus Mieczysławo Karłowicziaus simfoninė poema „Lietuviška rapsodija“ – kūrinys, paremtas lietuvių liaudies melodijomis, nuo romantizmo tradicijos nutolstantis Karolio Szymanowskio Koncertas smuikui Nr. 1 ir Roberto Schumanno Simfonija Nr. 4 d-moll.
Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja po JAV įsigaliojusia rašytine Konstitucija.
Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratinė monarchija mūsų atmintyje ir vartosenoje liko „Žečpospolitos“ pavadinimu. XVI–XVII a. ji buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių. Tai Žygimanto Augusto, Ivaną Rūstųjį gąsdinusio Stepono Batoro, didžiojo karvedžio Jono Chodkevičiaus, švedų siautėjimo mūsų žemėse, Čartoriskių ir Potockių vaidų ir valstybės merdėjimo, kai ir buvo priimta Konstitucija, šimtmečiai.
Šiame koncerte Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo svečias iš Lenkijos – dirigentas meistras A.Witas. Kad jis daug kam dirigavo – savaime aišku, juk liepos 2 d. maestro sukaks 80 metų. Koncerto programėlėje turėjo būti parašyta ir tai, kad jis Lietuvoje ne kartą dirigavusio Henryko Czyzo mokinys, kompoziciją studijavo pas Krzysztofą Pendereckį. Paryžiuje – pas Nadią Boulanger, Pierreą Dervaux. Studijavo ir teisę.
1964 m. debiutavo gimtojoje Krokuvoje. Tarptautiniame Herberto von Karajano dirigentų konkurse laimėjo antrąją vietą. Tai buvo didelis laimėjimas: užtikrino darbą su Seji Ozava, koncertus Tanglevudo festivalyje.
2001–2013 m. A.Witas vadovavo Varšuvos filharmonijai, buvo ir meno vadovas. Penkerius sezonus vadovavo Navaros (Ispanija) simfoniniam orkestrui. Apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu. Turi ir kitų garbingų apdovanojimų.
Dirigavo daugeliui Europos, Lenkijos orkestrų. Įrašė daug įvairios muzikos plokštelėse. Ilgokai dirbo su Pomeranijos filharmonijos Bydgoščiuje ir su Katovicų radijo orkestro kolektyvu. Yra parengęs daug lenkų kompozitorių kūrinių premjerų.
Šį kartą koncerto įžangoje nieko iškilmingesnio nebuvo. Tik koncerto vedėjos pagarsintas dedikacijos faktas. Blogiausia tai, kad kultūrų bendrystė neatsispindėjo pateiktoje programėlėje.
Minėtinai datai puikiai pasirinktas kompozitorius M.Karlowiczius. Tik gaila, kad istorijos nežinantys redaktoriai apie kompozitorių programėlėje parašė tai, ką galima būtų brūkštelti prie daugelio kompozitorių pavardžių. O juk tai asmenybė, kuri galėjo paakinti koncerto rengėjus pristatyti įdomias Lietuvos ir Lenkijos kultūrų sąsajas. Priminti istoriją ir išskirtines mūsų tautų sueities peripetijas.
Karlovičiai – sena Subartonių dvare netoli Merkinės užsibuvusi pasiturinčių sulenkėjusių lietuvių bajorų šeima. Šiame palivarke 1882-aisiais gimė Mieczisłavo tėvas Jonas, etnologas, kalbotyros profesorius, muzikas.
Jo gyvenimas – filosofijos, teologijos, muzikos studijos, pažintis su Stanisławu Moniuszka, aktyvi koncertinė praktika grojant violončele, dainuojant (tenoru), akompanuojant, vaidinant Vilniaus, Varšuvos scenose.
Jonas grojo lenkų ir prancūzų kvartete, į Varšuvos spaudą siųsdavo korespondencijas muzikinio gyvenimo temomis. Muzikinius įgūdžius tobulino Conservatoire Impérial de Musique et de Déclamation, o vėliau – École Beethoven. Rinko ir užrašinėjo liaudies dainas. Susirašinėjo su J.Juška, J.Jablonskiu, J.Šliūpu ir kt.
Mokėjo lietuvių kalbą, parašė studiją „Apie lietuvių kalbą“, išleido rinkinį „Liaudies sakmės ir pasakos, surinktos Lietuvoje“. Išvertė Ernsto Friedricho Richterio harmonijos vadovėlį „Lehrbuch der Harmonie“. Sukaupė, siekė įprasminti ir susisteminti S.Moniuszkos palikimą. Buvo artimas Romerių giminei.
Tėvas Jonas vylėsi, kad sūnus įgyvendins jo svajones – taps profesionaliu kompozitoriumi. Draugams rašė, kad gali visam laikui baigti koncertų praktiką, nes dabar turi vertą įpėdinį – sūnų Mieczisławą, Stanisławo Barcewiczaus ir Zygmunto Noskowskio, Jozefo Joachimo mokinį.
Tėvą ir sūnų siejo ne tik muzika, bet ir meilė kalnams – 1895 metais jie abudu buvo Tatrų draugijos nariai. Mieczysławas žuvo slidinėdamas kalnuose. Užpylė lavina. Uolos plyšio apačioje yra riedulys su jo vardu. Wojciechas Kilaras sukūrė (1976 m.) simfoninę poemą „Głosiec 1909“, skirtą M.Karłowicziui pagerbti.
J.Karłowicziaus sūnus Mieczisławas (1876–1909) gimė Vyšniovos kaime, tuomet Lietuvoje (w Wiszniewie na Litwie). Net kai 1894 m. dvarelis buvo parduotas, kompozitorius jame dažnai lankydavosi. Atminė auklės jam dainuotas dainas, lopšines. Suaugęs jautė vaikystės nostalgiją.
M.Karłowiczius mokėsi Heidelberge, Prahoje, Dresdene ir Varšuvoje, Berlyne. Jaunystėje sukurtos jo dainos pagal lenkų poetų tekstus sudaro lenkų vokalinės literatūros lobį.
M.Karłowicziaus kūryba buvo vertinama kaip „modernistinis chaosas“. Buvo akcentuojamas jo kūrinių avangardiškumas, kuris esą ir lėmė menką jų populiarumą lenkų klausytojų auditorijoje. M.Karłowiczius norėjo kurti simfoninę muziką. Pasak muzikos istoriko Aleksandro Polińskio, „nuplauti Noskovskio atminimą. Ir tai kažkokios piktosios dvasios sferoje, kuri gadina jų kūrybą, bando atimti iš jų individualumą ir tautinį savitumą, virsti papūgomis, nerangiai mėgdžiojančiomis Wagnerio ir Strausso balsus.“
„Lietuviškoje rapsodijoje“ mes to neišgirdome. Orkestro kūrinių serija M.Karłowicziaus kūryboje prasidėjo keturių dalių „Serenada styginiams“ (1897 m.), kurią yra grojęs Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Sukūrė kitų kūrinių simfoniniam orkestrui, kurie šiandien mums neatrodo įžūlūs, modernūs. Greičiau vis dar skleidžia romantišką dvasią. Kaip ir „Lietuviška rapsodija“ (1876–1879) a-moll, op.11 Andante tranquillo.
„Tai įmantri, labai subtilių spalvų, subtilaus melodinio rašto, apgalvotai daug kartų iki galutinės tylos kartojama tema. Stengiausi „Lietuviškoje rapsodijoje“ sukaupti ir užburti visą liūdesį ir skausmą tų žmonių, kurių dainuojamos melodijos skambėjo ir mano vaikystėje“, – laiško fragmentą citavo Vladas Jakubėnas. Neoromantizmas ilgai buvo įtaigiausia muzikos srovė.
Dabar Vilniaus scenoje skambėjusi muzika man tarsi priminė F.Chopino baladę fortepijonui: su įvadu į pasakojimą, ekspresyviai perteikiama įvykių seka ir nostalgiška lopšine orkestrui. Puikiai, minkštai, emocingai skambėjo emocionaliai frazavę styginiai. Nostalgišką rapsodiją jautriai, labai muzikaliai pasakojo dirigentas A.Witas.
D.Kuznecovaitė atliko K.Szymanowskio Pirmąjį Koncertą, op. 35. Tai jau kitą kūrybos epochą įprasminantis kompozitorius. Ekspresija, eksperimentavimas spalvomis, naujas požiūris į tonalumą.
Giliai klysdama Filharmonija mano, kad Paulas Kochanskis (1887–1934) – rusų kilmės smuikininkas. Tokios pavardės redaktoriams turi būti žinomos. Gimęs Odesoje lenkų žydų šeimoje, visada save tapatino tik su lenkų kultūra. Juolab kad jį mokė, ilgai globojo Beatričės Grincevičiūtės dėdė Emilis Mlinarskis, kurio kviečiamas ne kartą grojo Ilguvoje. Jis, puikus smuikininkas, tikrai pirmasis atliko visus K.Szymanowskio kūrinius smuikui.
D.Kuznecovaitė puikiai pajautė impresionistines kompozitoriaus potekstes: buvo daug spalvingų epizodų. Žavėjo puikus muzikos vedimas, tarsi suokalbis su orkestru. Motyvuotos potekstės ir raiškūs, kokybišku garsu skambantys ekspresyvūs solo epizodai.
Neįmanoma palyginti Koncerto atlikimo su Vilniuje grojusia Lenkijos smuikininkų žvaigžde Wanda Wilkomirska. Ir nereikia. Dalia puikiai derėjo impresionistiško pasaulėvaizdžio pirmajame plane kaip sava, suokalbininkė ir ryški garso bei emocijų sambūrio dalyvė. Manyčiau, atliktas Dalios esybę atliepiantis kūrinys. Dirigentas buvo puikus emocinio ir struktūrinio kūrinio plano architektas.
Dirigento raiška išsiskleidė ir R.Schumanno Ketvirtojoje simfonijoje d-moll, op. 150. Maestro A.Witas labai sumaniai formavo kūrinio dramaturgiją – girdėjome puikius, motyvuotus keturių padalų sujungiamuosius epizodus. Dėl dirigento meninės vizijos simfonija įgavo išbaigtą ir labai į tikslą orientuotą dramaturginį pasakojimą.
Puikiai skambėjo orkestro solistų ansambliai, grupių suokalbiai. Dirigentas labai emocingai ir logiškai perteikė kiekvienos dalies muzikinės minties vystymo giją, išryškino esmines vedančiąsias linijas. Netrūko ekspresijos ir gyvybingo polėkio.
