Kurdami sceną atsisakėme štampų ir klausinėjome, kaip atsisveikina broliai, žinodami, kad daugiau nepasimatys. Išeidamas atsisuki ir pasižiūri į brolį. Abu ilgai žiūrite vienas į kitą. Tai – neįmanomai ilga akimirka. Kai pajunti, kad ta pauzė neįmanoma, kad nebegali scenoje būti, išeini“, – apie tai, kaip gimė jo vaidmuo OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priit Pedajas) pasakoja aktorius Saulius Siparis.
Jau gegužės 30 d., 19 val. spektaklis bus rodomas Nacionalinio Kauno dramos teatro salėje. Jame – taip pat ir aktoriai Eglė Mikulionytė ir Karolis Norvilas. Artėjant pasirodymui kalbamės su S. Sipariu.
Mėgstate sakyti „aš ne aktorius, aš – atlikėjas“. Apie jūsų gyvenimą Jurgitos Lieponės parašytoje knygoje „Fortūna, kekše!“ prisipažįstate, kad teatro apskritai nemėgstate. Kodėl?
Prisiminęs garsiąją režisieriaus Konstantino Stanislavskio knygą „Mano meninis gyvenimas“ galiu pasakyti, kad mano gyvenimas apskritai buvo savotiškas teatras. Juk visas gyvenimas yra didelis teatras – esu tuo įsitikinęs. Labai mėgstu cituoti Shakespeare'ą: „Atėję į šitą pasaulį ir pirmąkart įkvėpę oro mes klykiame pasijutę išmesti į šitą didelį kvailių teatrą.“
Tai yra jo teatro ir visos teatro filosofijos esmė. Vėliau žmonės sugalvojo pasižiūrėti į save iš šono ir sukūrė tokį reiškinį kaip teatras. Teatras yra teatras teatre. Todėl savo laiku koketiškai pasakiau, kad nemėgstu teatro.
Teatre esama apsimetimo, žiūrovo apgaulės. Sugebėdamas išlaikyti tą apgaulę, tą kaukę, kurią užsidedi būdamas personažas ar apskritai kūrėjas, tu stengiesi išlaikyti paslaptį, kuri yra būtina. Jei neišlaikai paslapties, tada dingsta teatras, intriga ir visa kita.
Teatre man buvo sunku, aš vargau. Juk reikia apgauti žmogų, bet padaryti tai nuoširdžiai. Išlaikant atvirus nervus. O iš tikrųjų vaidini dar vieną spektaklį savo gyvenimo teatre.
Man įdomiausia, kad kiti jį žiūri. Mano draugai gruzinai Tumanišvilio teatro aktoriai man sakė: „Idiotas yra ne tas, kuris medyje namą pasistatė; idiotas tas, kuris pas jį į svečius vaikšto.“
Ko mums reikia iš teatro? Istorijos? Svetimų kančių? Svetimos komedijos? O juk dažniausiai gera komedija kažkokiam žmogui yra tragedija, o man linksma, nes ta tragedija ne mano. Kodėl į tai, kas atsitinka mums, mes norime pažvelgti iš šono? Kas tai per žaidimas?
Bet, tarkime, Bertolto Brechto teatras ar šiuolaikinis teatras kaip tik nuplėšia kaukes?
Bet tai jau filosofija. Tai, ką turiu vaidinti, perkošiu per save. Teatras, tikrasis teatras, kurį mėgau ir kurio nebėra (ir dėl to aš beveik iš jo išėjau) buvo santykių teatras. Tokie žmogiški normalūs santykiai man yra labai įdomūs. Tokį teatrą turi kurti išskirtinai talentingi žmonės, galintys išgauti tikrą santykį. Ir to pakanka.
Jei kūrinys pasižymi gera dramaturgija, psichologija, filosofija, tada bereikia tik talentingų aktorių, kurie visa tai teisingai suprastų. Nereikia nieko daugiau. Nereikia jokio prabangaus apšvietimo, specialiųjų efektų. Į sceną išeis keli žmonės, pasistatys dvi taburetes, ir jeigu tarp jų bus santykiai, žaidimas, įvyks tikras pirmapradis teatras.
Angliškai buvimas scenoje reiškia žaidimą (play), taip pat ir rusiškai. Tik Lietuvoje reikia vaidinti, o teatro akademijoje moko dar baisesnio dalyko – dirbti. Ką dirbti? Imi ir žaidi. Visas mūsų gyvenimas yra žaidimas. Yra mumyse užkoduota dramaturgija. Mes vaidiname visą gyvenimą, nežinome tik to, koks bus finalas. Tai yra paslaptis. Ši paslaptis lydi ir spektaklį „Šuo ir beždžionė“.
Bet svarbus ir žiūrovas?
Be abejo. Žiūrovas man yra energijos šaltinis. Vien tik dėl tos energijos ir vaidinu, man tai didžiausias malonumas. Man patinka ir kinas, bet kine tos energijos nėra. Kine veikia absoliuti apgaulė. O teatras yra gyvas procesas. Gauni daug energijos. Jei esi talentingas. Gero teatro nėra, jei nėra asmenybių.
Talentingas aktorius transliuoja energiją. O žiūrovas yra priėmėjas. Aktorius transliuoja savo charizmą, tai, ko neišmokstama, tai, ką davė Dievas. O vėliau daugybė žmonių retransliuoja tau tą patį. Tai – teatro paslaptis ir stebuklas. Jei toks ryšys neįvyksta, atsiranda nebe spektaklis, o „projektas“.
Esate teatro dinastijos atstovas. Jūsų vaidmuo spektaklyje „Šuo ir beždžionė“ taip pat yra pono vaidmuo. Man atrodo, žinote, kas yra aristokratija, ir kas yra įgimta aristokratija.
Kas yra inteligencija? Tai – vidinis etikos suvokimas. Estetika – tai kas kita. Bet etika, vidinė kultūra, pasaulėjauta yra labai svarbūs dalykai, būtini ir teatre. Tarp kitko, vidinis etikos suvokimas taip pat traukiasi iš teatro. Stanislavskis sakydavo, kad purvinus kaliošus ateinant į teatrą reikia palikti už durų. Tai yra etika. Ji atsispindi santykiuose, ir tai – aristokratizmas.
Tokia etika atsispindi, tarkime, santykiuose tarp kolegų. Jiems neturi teisės sakyti pastabų dėl jų vaidybos. Tai ne tavo sfera, reikia tai žinoti. Vidinį aristokratizmą turi turėti savyje, jo neišmokstama.
Dabar Lietuvoje atsirado daugybė bajorų. Pasirodo, aš – vienas jų. Mano seneliai kilo iš didikų Kęsgailų, turėjusių didelę įtaką XIV – XVII amžiuje. Jie turėjo virš trisdešimties dvarų dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. Vienas iš Kęsgailų buvo Lietuvos etmonas. Vienam žmogui užsakiau sudaryti mūsų giminės genealoginį medį. Apie mano senelius ir tėvą plačiau rašoma jau minėtoje knygoje.
Apie tai, ką vadinate tikru teatru – su atmosfera, su paslaptimi – kalbate kaip apie praeities teatrą. Ko tikitės iš šiandieninio teatro, kokį teatrą renkatės šiandien?
Pasakysiu galbūt labai graudžiai: nieko nesitikiu. Atvirai pasakysiu – į jį nebevaikštau, nes juo nusivyliau. Viską galima priimti, bet tai – nebe man. Kažkas yra pasakęs, kad teatras – jaunų žmonių užsiėmimas. Į teatrą ateina visai kitokie žmonės, naujoji karta. Bet aš nieko nesmerkiu. Per mano knygos pristatymus žmonės verksmingai klausdavo: kur tas senas geras teatras? Patardavau jiems gyventi savo atsiminimais. Ateina nauja karta, jie kuria savo kultūrą. Tai jų laikas.
Tai, kas yra talentinga, yra šiuolaikiška. Argi renesanso tapyba su Leonardo Da Vinči priekyje nešiuolaikiška? Kūrėjas yra arba gabus, geras, arba blogas. Štai ir viskas.
Mačiau ir visai neblogų spektaklių. Man patiko spektaklis „Sala, kurios nėra“ apie režisierių Juozą Miltinį, kurį Panevėžio Juozo Miltinio teatre pastatė Aleksandras Špilevojus. Puikus spektaklis. Režisierius puikiai perteikė Miltinio asmenybę. Patiko ir Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis pagal Williamo Shakespeare'o „Audrą“. Nėra gerų ar blogų spektaklių, yra sukurti talentingai arba ne. Geri aktoriai gali padaryti spektaklį iš nieko, bet galima ir sudirbti gerą medžiagą.
Dirbote ir kine, o iš vieno režisieriaus esate susilaukęs komplimento, kad kamera jus myli. Bet juk daugelis sėkmingų kino aktorių netgi Holivude svajoja apie teatrą…
Amerikoje nėra teatro, ten kitokia kultūra. Europoje, pavyzdžiui, Lenkijoje teatras yra fantastiškas, yra tradicijos. Amerikoje teatras yra verslas.
Amerikoje yra toks „off-Broadway“, mažiau komerciško teatro, fenomenas.
Esu vaidinęs tokiame teatre. Buvo įdomu. Yra fantastiškai talentingų žmonių.
O dėl to Holivudo buvo įdomu: filmuoti kino filmą vyko į Latviją, o atvažiavo į Lietuvą. Tai buvo „Ž klasės“, mažo biudžeto trileriai. Tokių „pagaminama“ po keturis šimtus į metus ir užteršiama visa Tolimųjų Rytų rinka. Mane priėmė filmuotis toks žymus režisierius Jamesas Bruce'as. Tokius filmus sugebama filmuoti taip, kad būtų sukurtas didžiulis įspūdis ir būtų galima juos vėliau brangiai pardavinėti.
Kinas yra industrija, verslas. Sykį režisieriaus naiviai paklausiau, ar jie neplanuoja kurti stipresnių meninių filmų. Jis pažiūrėjo į mane kaip idiotą ir pasakė: „Jei turite pinigų, kurkite meną“.
Vaidinau keturiuose tokiuose filmuose, o tada režisierius pasakė: „Kamera tave myli, žmogau. Atvažiuok į Holivudą, prie tavęs stovės eilė“. Buvau naivus, gana jaunas. Ir nuvažiavau. Holivude mane pasitiko režisierius su prodiuseriu. Dvi dienas pragyvenau viešbutyje.
Tada atėjo prodiuseris, atsinešė viskio butelį ir pasakė, kad yra tokia Kino aktorių gildija. Ji yra remiama valstybės, panaši į profsąjungą, ir ji iškėlė savo sąlygas. Būdamas kviestinė „žvaigždė“ (taip jie vadina visus kviestinius aktorius) nepatekau į jų „knygas“. Vėliau bandžiau įkurti tokią gildiją Lietuvoje. Bet čia nėra rinkos. Žmonės bijo kovoti už savo teises, sako, kad dėl to jų gali nekviesti filmuotis.
Sakote, kad reikia vaidinti talentu, charizma, o turint talentą galima ir tingėti. Kokius aktorius labiausiai patinka stebėti pačiam, o gal ir jiems pavydėti?
Tokių aktorių daug. Pagrindinis iš jų – Anthony'is Hopkinsas. Tada – Jackas Nicholsonas. Jis turi nuostabią charizmą. Nepamiršiu jo Džokerio pirmajame filme apie Betmeną. Tuo metu, kai šis filmas pasirodė, gyvenau Amerikoje. Tai tikra charisma, tikra aktorystė.
Labai patinka Marlonas Brando. Vien ko vertas „Krikštatėvis“. Jis apskritai nebevaidino – štai koks lygis. Nieko nebereikia daryti – išeini į filmavimo aikštelę ir esi. Man tą patį vienas žmogus yra sakęs apie „Šunį ir beždžionę“ – tu sukuri atmosferą ir išeini, o mes visą spektaklį laukiame (juokiasi.) Sakau, kad toks spektaklio užmanymas – laukite.
Reikia charizmos. Yra aktorių, kurie vaidindami, kaip sakydavo Stanislavskis, neperlipa rampos, nepasiekia publikos. Jei nesugebi transliuoti, žiūrovai pradeda žiovauti.
O pavydėti teko dar seniai tuometiniame Leningrade, kur pamačiau rusų spektaklius, teatro žvaigždes. Supratau, kad mes niekada nepasieksime tokio lygio. Režisierių mes turime stiprių, bet aktoriai ten buvo žymiai stipresni. Dabar tokių stiprių aktorių jau turime. Ypač moterų. Bet aktorius reikia mokėti parduoti.
Savo interviu esate sakęs, kad nesame subrendę nei laisvei, nei kapitalizmui. Kada žmogus subręsta ir kodėl mes visada subręstame vėliau negu reikia?
Mes tikrai nesame subrendę laisvei. Nesame subrendę intelektualiai. Tai sieju su praeitimi, su mūsų protėviais, su Kęsgailomis. XIV – XVI amžiuje Italijoje – jau renesansas, Dantė kuria „Pragarą“, atsiranda fantastiška tapyba, O tuo pačiu metu Lietuvoje nėra rašto. Mūsų istoriją rašo lenkai, vokiečiai, rusai. Ta tamsa vėliau atsėlina iki mūsų – per „Balanos gadynę“, Juozo Baltušio kūrinius – košmaras, kaip jie ten gyveno gryčiose. Dar dabar kaime esama molinių aslų. O tuo metu Europa klestėjo...
Branda yra mentaliteto ir vidinės kultūros požymis. Mes buvome visiškas Europos užribis. Iš vienos pusės – karingi slavai, iš kitos pusės – Europa, iš kurios atėję kryžiuočiai taip pat gviešėsi mūsų žemių, sunaikino prūsus. Jonas Avyžius rašė, kad mes esame mažas grūdelis tarp baisių girnų. O dabar tas „Kaukazo kreidos ratas“ vėl sugrįžo atgal.
Nesubrendimas ateina iš vidinės kultūros stokos. Laisvė nėra laisvė vogti, keikti, įžeidinėti. Kažkada esu pasakęs – ir gal tai kažką įžeidė – kad laisvė yra kaulas, duodamas žmogui, kad jis juo paspringtų. Tai – valdymo būdas. Valdžia tave išlaisvindama leidžia tau kalbėti.
Kalbėk, lipk ant bačkos, keik visas valdžias, bet iki tam tikros ribos. Ką darai su laisve? Pasimeti, pradedi vogti. Dabar, per prezidento rinkimus, vėl visi laukia naujo mesijo. O tas naujas valdovas nieko nepadarys. Renesansas gimsta iš vidinės kultūros. Ta kultūra atsiras, kai mecenatai ims remti menus. Dėl bendro gėrio ir grožio.
„Šuo ir beždžionė“ taip pat yra apie pasaulį, kuriame tarsi nebelieka nieko aiškaus, kuriame veikia instinktai ir tai, kas gyvuliška.
Spektakliui „Šuo ir beždžionė“ padėjo atsirasti jo idėjos autorius, estas Hugo Aderis, taip pat gerai suvokiantis vidinės kultūros būtinybę. Estų mentalitetas yra skandinaviškas, Hugo ramiai mąsto, bet tai, ką sumąsto, išeina visai neblogai. Jis pakvietė iš Estijos Priitą Pedają, kuris yra žymus režisierius. Repeticijos buvo labai įdomios. Man buvo pasakyta, kad kol kas, repeticijų pradžioje, man scenoje nebus ką daryti.
Iš pradžių spektakliu nelabai tikėjau. Kiek aš atsimenu, Lietuvoje nėra buvę spektaklio, kuriame nebūtų pasakyta nė žodžio. Pantomima buvo, baletas buvo, bet dramos spektaklio nebuvo. O tas spektaklis buvo labai populiarus Estijoje. Galvojau, kas gi čia bus. Man tai buvo panašu į pirmojo akademijos kurso etiudus, kur studentai vaidina gyvūnus. Po kurio laiko, repeticijoms įsibėgėjus, režisierius mane pakvietė pažiūrėti, kas vyksta. Atėjau ir žiūriu, kad energijos transliacija vyksta. Ypač patiko tai, kad svarbiausias dalykas tame spektaklyje buvo laukimas. Laukia ir vargšas šunelis, ir išsidirbinėjanti beždžionė. Tai jos laisvė. Nesistengiama vaidinti gyvūnų. Nereikia jokio teksto, kuriuo žiūrovui reikėtų įpiršti kokią nors mintį. Čia pats esi priverčiamas mąstyti. Yra duotos aplinkybės, santykiai. Tai ir yra didelė šio spektaklio paslaptis.
Režisierius pasakė, kad man reikės iš scenos įsimintinai išeiti. Nieko nekonkretizavo, nebuvo jokių diskusijų. Personažas taip pat visiškai neapibrėžtas. Niekas neaišku. Man pasakė, kad išėjęs turiu užvaldyti erdvę ir paskatinti žmones laukti to, kas bus. Supratau, kad turiu atrasti savo, išeinančio žmogaus, žvilgsnį. Prisiminiau estų režisieriaus Mikk Mikiver spektaklį „Kosmogonija“, kuriame teko vaidinti. Ten yra tokia scena, kurioje turiu atsisveikinti su broliu. Kurdami sceną atsisakėme štampų ir klausinėjome, kaip atsisveikina broliai, žinodami, kad daugiau nepasimatys. Išeidamas atsisuki ir pasižiūri į brolį. Abu ilgai žiūrite vienas į kitą. Tai – neįmanomai ilga akimirka. Kai pajunti, kad ta pauzė neįmanoma, kad nebegali scenoje būti, išeini.
Ar teatras turi savo misiją?
Kiekvienas iš mūsų turi savo misiją. Teatras yra kolektyvinis menas, pasižymintis ryškiomis individualybėmis. Kiekviena iš tų individualybių ateidama į pasaulį gauna misiją, apie kurią net nieko nežino. Kiekvienas vaidina savo vaidmenį. Visą gyvenimą vaidina net tie buvę aktorystės studentai, kurie netapo aktoriais.
Visi esame atlikėjai. Kūrėjas yra tik Dievas.
