Spektaklis savo forma ir pagrindine idėja labai panašus į klaipėdietiškas ekskursijas – spektaklius, kaip „Klajojančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel” bei „Užpustyti”, kuris dažniausiai rodomas Neringoje. Naujasis spektaklis „Urban legends” kalba ne tiek apie miesto architektūrą, bet ir apie dramatišką vietos istoriją bei tragiškus Budapešto įvykius. Spektaklyje kartu su „Kolibri“ teatro aktoriais, šoka ir vaidina būrys teatro akademijos studentų. Spektaklio premjera įvyks gegužės 4 dieną, Budapešto miesto gatvėse.
– Lietuvoje esate puikiai žinoma choreografė, nepaisant to, kad dažnai esate kviečiama kurti užsienyje, šis darbas Vengrijoje – pirmasis. Kaip gavote kvietimą prisijungti prie spektaklio „Urban legends“?
– Kvietimas kurti ir pati pažintis su šiuo Budapešte įsikūrusiu teatru įvyko pakankamai seniai, mes susipažinome Kinijoje, dar prieš aštuonerius metus kai tiek aš, tiek jie reprezentavome savo šalių šokio sceną, o galutinis kvietimas dirbti kartu įvyko praėjusiais metais tarptautiniame gatvės menų festivalyje SPOT, Vilniuje. Būtent šiame festivalyje viešėjo teatro „Kolibri“ režisierius ir kaip tik tuomet jis ieškojo komandos pirmajam ekskursijos formato spektakliui Budapešte.
– Galima užtikrintai teigti, jog pirmiausia esate choreografė, kurianti šiuolaikinio šokio spektaklius. Ar galėtumėte pasidalinti kokie yra pagrindiniai skirtumai kuriant įvietintus pasirodymus, atviroje erdvėje, lyginant su darbais įprastoje scenoje?
– Įvietintų spektaklių atviroje erdvėje formatas diktuoja specifinį judesį, reikalinga ir ypatinga dramaturgija, nes miestas ir gamta tampa pasirodymo scenografija bei sukuria savitas taisykles, tad tikrai negalima naudoti tų pačių kūrybos metodų, kurie naudojami kuriant pasirodymus scenoje. Šių pasirodymų metu žiūrovas gauna tokį platų matymo lauką, tiek daug papildomos informacijos, kurios įprastoje scenoje galima išvengti. Atviroje erdvėje žiūrovo dėmesys gali nukrypti labai daug kur, o pats pasirodymo maršrutas taip pat padiktuoja kaip viskas vyksta, tad režisierius į visus šiuos komponentus turi atsižvelgti ir jautriai reaguoti.
– Kokia pagrindinė spektaklio „Urban legends“ idėja?
– Visa kūrinio dramaturgija paremta Budapešto jubiliejaus proga sukurtomis novelėmis, kuriose įvairūs šio miesto rajonų pasakojimai. „Urban legends“ pasirodymas plėtoja ne tik tėčio ir sūnaus istoriją, jų ego bei savasties paieškas, tačiau atliepia ir Vengrijos politinį kontekstą.
Šiame gatvės spektaklyje kalbama ir apie pokyčius, kuriuos lygiai taip pat išgyveno ir Lietuva, išėjusi iš sovietinės santvarkos. Spektaklio pabaiga vyksta Budapešto stoties rajone, kuriame šiuo metu stovi didžiuliai prekybos centrų, parduotuvių tinklai, kurie tarsi simboliškai pažymi – kur Vengrija „atėjo“ ir tuo pačiu užduoda klausimus, ar mes dėl to siekėm laisvės, nepriklausomybės, tam kad „ateitume“ čia, kur viskas korumpuota, kur viskas remiasi tik pirkimo-pardavimo santykiu?
Šiuo metu Vengrijoje vyksta sudėtingi politiniai procesai, žmonės gyvena valstybėje, turinčioje autoritarinio rėžimo požymių, teatrai čia yra uždaromi, jei tik neatitinka vyriausybės politikos ar nėra jai pakankamai lojalūs. „Kolibri“ teatras būdamas svarbia kultūros organizacija ir populiariu vaikų ir jaunimo teatru, Budapešte naudojasi galimybe ir savo privilegija kelti klausimus ir kalbėti apie bendrą politinę situaciją.
– Kas turėjo įtakos renkantis spektaklio lokacijas?
– Šįkart kiek kitaip, nei kituose mano kuriamuose šokio spektakliuose atvirose erdvėse, kuriuose itin svarbi architektūra arba gamtos peizažai, spektaklio „Urban legends“ lokacijas diktuoja istoriniai momentai ir net vietos, kurios nebeegzistuoja. Visa tai kiek primena mano anksčiau kurtą spektaklį-ekskursiją „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, kuriame taip pat kalbame apie dalykus, kurių nebėra.
Spektaklyje Budapešte yra viena scena, kurioje šokėjai atlieka tarsi įvykusios tragedijos veiksmą. Budapešte, kai tik atsidarė visos sienos, visi buvo laisvi, veikė pirmasis naktinis klubas, kuriame vieno vakarėlio metu, dėl nepaisytų saugumo taisyklių, linksminosi per daug žmonių, o pasklidus gandui, jog įvyko konfliktas ir kažkas kažką nužudė kilo masinė panika, kurios metu žuvo trys jaunos merginos. Dabar šioje vietoje veikia didžiulis sporto klubas, prie kurio spektaklio metu atliepiame įvykusią tragediją. Tad „Urban Legends“ spektaklyje svarbi ne kiek aplink esanti architektūra, o pačių lokacijų istoriniai įvykiai.
– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrėte kūrybos procese?
– Didžiausias iššūkis buvo tinkamai sujungti vaidybinius elementus, teatro dramines scenas su judesiu bei įtraukti šokio studentus, kurie neturi daug šokio atvirose erdvėse patirties. Jiems reikėjo perteikti tarsi filmo konstravimo metodus – neilgose šokio scenose turėjo būti jų didžiausia dėmesio koncentracija bei atrasti tinkamiausi judesiai.
Visa kūrybinė komanda dirbo labai darniai, visi vieni kitus palaikė ir buvo labai įsitraukę, kadangi tai pirmas šio teatro tokio pobūdžio atviroje erdvėje audio spektaklis. Labai džiaugiuosi, kad visame kūrybiniame procese galiu dalintis savo patirtimi!
– Neseniai Jūs, Agnija, buvote išrinkta Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke. Ar tai reiškia, kad choreografinės kūrybos bus mažiau? Kokios užduotys laukia asociacijoje ir kokie tolimesni Jūsų planai?
– Tai nėra viso mano laiko reikalaujančios pareigos, tad tikrai neatsisakysiu savo kūrybinių idėjų! Manau, kad tinkamai paskirsčiusi savo laiką ir dėmesį tikrai sugebėsiu, tiek vadovauti „Šeiko šokio teatrui“, tiek dėstyti universitete, tiek būti Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke. Ateities planų yra tikrai be galo daug.
Asociacijoje strateguojame kaip galime sustiprinti šokio pozicijas kultūriniame lauke, kaip įmanoma pagerinti šokėjų ir choreografų darbo sąlygas bei esame pasirengę nuosekliai tęsti ankstesnius darbus. Tiek teatre, tiek asociacijoje planuojame plėtoti veiklą su regionais, kad ir mažesniuose miestuose ir miesteliuose būtų kuo daugiau šiuolaikinio šokio pasirodymų ir kitų veiklų.
Netrukus su „Šeiko šokio teatro“ spektakliu „Užpustyti“ iškeliaujame gastrolių į Ispaniją, kur turėsime net 9 pasirodymus! Tad ir toliau tęsiasi dideli kūrybiniai sumanymai, spektaklių atstatymai, pasiruošimas Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje bei nauji projektai, kurių premjeros numatytos ateinančius trejus metus. Tad laukia ypatingai įdomūs ateinantys metai bei daugybė kūrybinių procesų.
