Nors „Kaunas Jazz“ paliko ryškų pėdsaką šalies džiazo istorijoje, šios muzikos krypties festivaliai pradėti rengti gerokai anksčiau. Pirmasis džiazo festivalis Elektrėnuose įvyko 1968 metais, o nuo 1980-ųjų kas dveji metai džiazo mėgėjai renkasi į Birštoną.
„Kaunas Jazz“ išsiskiria renginio mastais ir jame dalyvaujančių muzikos žvaigždžių spindesiu.
„Šiemet paruošėme labai plačią programą, pagal apimtį ji prilygsta keliems mažesniems festivaliams kartu sudėjus. Net šiek tiek pervertinome savo jėgas“, – pripažino „Kaunas Jazz“ rengėjas Jonas Jučas.
Festivalio metu jis žadėjo ir naujovių, ir žiūrovų jau pamėgtų tradicinių renginių. Vienas tokių – „Džiazo mados“ Kauno prekybos centre „Akropolis“.
Vaikai vėl galės dalyvauti piešinių akcijoje „Kaunas Jazz ant grindinio“, kuri vyks Karo muziejaus sodelyje, o šiemet 80 metų jubiliejų švenčiantis maestro Giedrius Kuprevičius ten pat surengs varpų muzikos koncertą.
Atgims nemokami naktiniai koncertai klubuose, kurie nevyko kelerius metus. Mėgautis muzika nemokamai bus galima ir Nepriklausomybės aikštėje vyksiančiuose koncertuose.
Balandžio 28-ąją vyks didysis festivalio koncertas – „Žalgirio“ arenos scenoje pasirodys grupė iš JAV „Snarky Puppy“. Šis kolektyvas į Kauną atvyks koncerto išvakarėse, todėl galima tikėtis įvairių staigmenų ir net neplanuotų pasirodymų.
Gegužės 14 dieną tradiciškai vyks koncertas Kauno onkologijos ligoninėje.
– Koncertus stebintys žiūrovai turbūt net neįsivaizduoja, kaip iš tikrųjų vyksta pasiruošimas festivaliui. Ar net patyrusiems koncertų rengėjams kyla sunkumų? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo J.Jučo.
– Darbas prasideda keli mėnesiai iki renginio. Daug laiko užima sutarčių derinimas. Agentūros siūlo tradicines sutartis, tačiau jose ne viskas mums tinka, ne viskas atitinka Lietuvos įstatymus, todėl ilgai deriname ginčytinus klausimus.
Kai sudedami parašai, jau abiem pusėms atsiranda įsipareigojimų.
Rengiami atvykimo grafikai, užsakomi viešbučiai, transportas. Kiekvieno kolektyvo reikmės skiriasi, jiems reikia tinkamai iš anksto pasiruošti koncertui. Tai nematomas, tačiau daug laiko ir logistikos įgūdžių reikalaujantis darbas.
Klaidų ir mes darome, tačiau stengiamės, kad klausytojai jų nepajustų, nes tai – ne jų problemos. Netikėtumų pasitaiko ir ne viskas nuo mūsų priklauso. Oro uostuose gali prasidėti streikas, ir atlikėjams kyla sunkumų laiku atvykti.
Turime pasistengti, kad prieš koncertą jiems būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos, menininkai būtų geros nuotaikos, energingi.
Didelę dalį sėkmės lemia aplinkybė, kad „Kaunas Jazz“ publika yra labai gera, užsimezga abipusis ryšys su atlikėjais, atsiliepimai po koncertų labai palankūs. Kita vertus, publika tapo labai išranki.
– Kokie neįprasti festivalio dalyvių poreikiai ar norai labiausiai įsiminė?
– Prieš daugelį metų Kaune koncertavo amerikiečių saksofonininkas Davidas Sambornas, kuris tuo metu sirgo onkologine liga ir jam kažkas patarė valgyti kuo daugiau papajų. Tuo metu gauti papajų Lietuvoje dar buvo sudėtinga, tačiau reikalavimą įvykdėme ir tik tuomet sužinojome, kad D.Sambornas dar turėjo atsivežęs pusę savo lagamino papajų.
Koncertų rengėjai visada gauna aprašą, ko reikia parūpinti į poilsio kambarį, kuriame atlikėjai ilsisi po repeticijų, prieš koncertą ir per pertrauką. Paprastai tai būna sumuštiniai, riešutai, vaisiai, alus, vynas, stiprieji gėrimai.
„Combo“ klube vykusio koncerto metu buvo užsakytas vardinis viskis. Vienoje parduotuvėje radome pageidaujamo gėrimo, tačiau tik tuomet išsiaiškinome, kad butelis šio gėrimo kainuoja daugiau kaip 1000 eurų. Tąkart pavyko susitarti, kad gėrimo nebus, o dabar į tai žiūrime atsargiau ir aptikę neadekvačių reikalavimų bandome laiku atlikti pakeitimus.
– „Kaunas Jazz“ galima vadinti didžiausia švente šalies džiazo mėgėjams, tačiau dar vyksta ir mažesnių festivalių, kurie sėkmingai rengiami kelis dešimtmečius. Kaip galite paaiškinti Lietuvos publikos palankumą šiai muzikos krypčiai?
– Šiame regione nesame išskirtiniai, nes daug aukšto lygio džiazo renginių vyksta Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Suomijoje. Labai gerai, kad vyksta ir mažesni festivaliai, nes jie ugdo klausytoją.
Lietuvoje yra apie 2 tūkst. žmonių, kurie rimtai domisi džiazo muzika ir gali nusipirkti bilietą į norimą koncertą. Kiti galbūt norėtų, bet gali stebėti tik nemokamus koncertus. Norime kuo daugiau žmonių įtraukti į gerbėjų būrį, todėl kviečiame juos į papildomus renginius, siūlome pramogų vaikams, ir kasmet publikos šiek tiek padaugėja.
Renkasi įvairaus amžiaus žmonės – nuo pradinukų iki žilagalvių. Daug lemia šeimos tradicijos. Jeigu senelis, tėtis ar mama domėjosi džiazo muzika, vedėsi vaikus į koncertus, jiems tai tapo įdomia pramoga. Pirmųjų „Kaunas Jazz“ festivalių metais gimę kūdikiai jau patys tapo tėvais ir mūsų talkininkais.
Dalis festivaliui artimų žmonių per tuos metus išėjo į geresnį gyvenimą, tarp jų – festivalio meno vadovė, mano dukra Indrė.
– Ar nejaučiate nuoskaudos, kad „Kaunas Jazz“ rengėjų atrasti talentai vėliau tampa svarbiausiomis kitų Lietuvoje vykstančių festivalių žvaigždėmis? Viena tokių – Gregory Porteris.
– Viskas priklauso nuo žvaigždžių vadybininkų etikos. Aš šiuo klausimu esu konservatyvesnių pažiūrų, bet jeigu atsiranda finansiškai geras pasiūlymus, vadybai kiti klausimai tampa nesvarbūs, o kai kurių aplinkybių jie išvis neįvertina.
Pasitaiko ir kitokio elgesio pavyzdžių – pažįstami atlikėjai tiesiog paskambina ir pasiteirauja, ar nesiruošiame jų kviesti į festivalį, nes turi kitų pasiūlymų.
Jeigu atlikėjas koncertą Lietuvoje rengia po pasirodymo festivalyje „Kaunas Jazz“, mes jau negalime prieštarauti. Jeigu jis vyktų iki festivalio, tai jau būtų sutarties pažeidimas, nes joje paprastai numatomi apribojimai.
– Ar 2025 metų festivaliui jau ruošiatės ir žinote, kokios žvaigždės atvyks į Kauną?
– Šiek tiek ruošiamės. Menki administraciniai pajėgumai – silpnesnė mūsų grandis. Turime viziją ir planų, tereikia viską užbaigti, tačiau sutarčių nespėjome sudaryti dėl laiko stygiaus, nes dabar visas dėmesys sutelktas į šių metų renginį. Jeigu įgyvendinsime tai, kas nuo mūsų priklauso, programa bus tikrai gera.
