„Manau, labai svarbu, kad su Balio Dvariono kūryba susipažįsta atlikėjai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Juk šios melodijos garsina Lietuvos vardą nuo Australijos iki Taivano, juolab kad šiemet yra ypatinga proga: birželio 19 d. bus minimos 120-osios kompozitoriaus gimimo metinės“, – pabrėžė profesorius dr. J. Dvarionas.
Mintimis apie konkurso ištakas, tėčio ir senelio darbų tąsą pasidalijo Dvarionų dinastijos atstovai ir tarptautinės žiuri komisijos nariai prof. dr. Jurgis Dvarionas, dr. Justas Dvarionas bei dr. Aistė Dvarionaitė.
– Nacionalinis B. Dvariono konkursas vyko jau 23-ąjį kartą ir neabejotinai yra vienas svarbiausių šalies jaunųjų muzikos atlikėjų konkursų. Kuo šiemet jis išsiskyrė, nustebino?
Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Šiemet Nacionalinis Balio Dvariono konkursas švenčia savo penkiasdešimtmetį. Vienaip ar kitaip, tai buvo tas sovietinis laikotarpis, kai naujų konkursų steigimas nebuvo skatinamas. Aš gerai prisimenu vargus, kuriuos patyrė M. K. Čiurlionio pianistų konkurso organizatoriai. Buvau liudytojas to, kiek nervų ir pastangų mano tėvams ir jų kolegoms prireikė, kad tas konkursas įvyktų.
Po 1965 m. praktiškai jokių konkursų Lietuvoje nebuvo, nes vien lietuvių iniciatyvos neužteko – reikėjo dar ir Maskvos palaiminimo. O Maskva ne visuomet mielai tą palaiminimą duodavo. Kai B. Dvariono ir A. Dvarionienės mokiniams – kompozitoriui, pianistui Juliui Andrejevui ir pianistui, pedagogui Aleksandrui Jurgelioniui – kilo idėja surengti B. Dvariono vardo pianistų konkursą, juo norėta ne tik pagerbti Lietuvos muzikos klasiką, bet ir pratęsti jo nutrūkusį pedagoginį, švietėjišką darbą. Ir vargais negalais 1974 m. pavyko, nebijosiu pavartoti to žodžio, pramušti šitos idėjos įkūnijimą.
Konkursas atvėrė kelius ir kitam šiuo metu labai populiariam konkursui – „Dainų dainelei“. Jis aprėpė visas vaikų grupes – muzikuojančių, dainuojančių, grojančių, o B. Dvariono konkursas buvo orientuotas į profesinės muzikos plėtojimą. Pats B. Dvarionas puoselėjo idėją su savo koncertais aplankyti visas vaikų muzikos mokyklas Lietuvoje, kurių tuo metu buvo arti pusantro šimto.
Turbūt daugiau kaip pusę šito sumanymo jis įvykdė, bet liko dar daug nebaigtų darbų. Būtent tas konkursas paskatino visus suvažiuoti į Vilnių, kur kiekviena mokykla stengėsi parodyti, ką turi geriausio. Tai buvo tauri idėja, sulaukusi didelio pasisekimo šalyje, o neilgai trukus prie jos prisijungė kitų valstybių, tuomet vadintų visasąjunginėmis respublikomis, dalyviai, ir taip šitas konkursas tapo tarptautiniu.
Per 50 metų daug kas pasikeitė: kartos, žmonės, papročiai, laikai. Ilgainiui konkursas įgavo kiek kitokią reikšmę bei svarbą. Šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje konkursų yra labai daug. Tačiau besivaikydami kiekybės, organizatoriai dažnai pamiršta kokybę.
Kiekviena muzikos mokyklėlė, pasikvietusi vieną kitą dalyvį iš šalia esančių kaimyninių valstybių, jau iškart skelbia surengusi tarptautinį konkursą, nors jo reikalavimai minimalūs – galima pagroti ir „Du gaidelius“, ir „Tupi žvirblis kamine“. Gal tai ir gražus noras populiarinti klasikinę muziką, bet to negalima daryti devalvuojant profesionalumą. B. Dvariono konkursas, jo organizatorių pastangomis, tą profesionalumo, profesinio ugdymo kartelę stengiasi išlaikyti aukštumoje.
Nors renkantis programą nacionaliniame etape dalyviams suteikiama daugiau laisvės, ir atlikimo vertinimas yra liberalesnis, pagrindinė idėja remtis profesionalumo kriterijumi išlaikyta. Jai buvo ištikimas ir B. Dvarionas, ją pratęsiant, kartu atliepiant pagrindinius kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos principus, stengiamės palaikyti ir mes.
Šiemet įžvelgėme dar ir kitas tendencijas, bet negaliu pasakyti, kad jos mus labai nudžiugino. Tarkime, anksčiau dalyvių būdavo šimtai, o šiuo metu konkurse dalyvauja kur kas mažiau vaikų, pasirinkusių profesionalaus muzikavimo džiaugsmą. Daugelis stengiasi nueiti lengvesniu populiariosios muzikos atlikimo keliu. Tai truputėlį liūdina, kita vertus, šitie pokyčiai neišvengiami, kadangi ir kitur pasaulyje vyksta panašūs procesai.
Sakydamas pasaulyje, turiu galvoje labiau Europos muzikavimo tradicijas. Šiuo metu profesionaliosios muzikos populiarinime pirmauja kinai, japonai, korėjiečiai ir kitos tautos, perėmusios geriausias Europos muzikavimo praktikas ir siekiančios nepaprastai aukšto profesionalumo.
Kokybės klausimas neatsiejamas nuo talento. Balio Dvariono konkursas leidžia pastebėti, atrasti Lietuvoje kiekvieną gabų, talentingą vaiką. Šiemet talentų, ačiū Dievui, buvo tarp smuikininkų, ir tarp pianistų. Svarbiausia, kad konkursas tampa savotiška perklausa ir atranka tų, kurie galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurse. Į jį suvažiuoja tikrai labai stiprūs dalyviai. Turime ten abiejose instrumentų kategorijose ir savo gerai pasiruošusių atstovų.
Dr. Aistė Dvarionaitė: Dar pridėsiu, kad gyvename išties nelengvais, neseniai išgyventos pandemijos ir dabar vykstančio karo Ukrainoje laikais. Išbandymų ir sunkumų laikotarpiu kiekvieno dalyvio pasirodymas kūrė ypatingą, stropaus pasiruošimo, begalinio nuoširdumo ir sceninio jaudulio kupiną atmosferą.
Puikiais konkursantų pasirodymais buvome pakylėti virš rūpesčių kupinos kasdienybės. Be galo nuoširdus „ačiū“ talentingiesiems jauniesiems muzikams, jų atsidavusiems mokytojams, koncertmeisteriams ir rūpestingiems tėveliams. Ačiū kiekvienam, prisidėjusiam kuriant muzikos stebuklą.
– Jūs visi dirbate ir pedagoginį darbą, dėstote muzikos akademijose. Kokius pokyčius, naujoves galėtumėte išskirti mokymo programose? Kaip tai atsispindi vaikų pasirodymuose konkurso scenoje?
Dr. Justas Dvarionas: Gal ne visai tiesiogiai atsakysiu, bet jeigu klausiate apie pokyčius tokiame labai nusistovėjusiame fortepijono ir bendrai klasikinės muzikos mokyme, jie šiuo metu daugiausiai susiję su technologinėmis naujovėmis ir išaugusiu informacijos pasiekiamumu. Manau, labai svarbu yra tai, kad atsirado galimybė nesunkiai padaryti įrašus – ir atranka į tarptautinį konkursą vykdoma įrašų perklausos formatu.
Dargi įrašinėdami patys konkurso dalyviai daug išmoksta, gali įsivertinti savo atlikimą tarsi iš šalies. Pamenu, kaip mano močiutė, a. a. Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, kuri buvo viena mano pirmųjų fortepijono mokytojų, sakydavo: „Kai dabar groji, paklausyk savęs, tarsi pats būtumei mokytojas. Ką sau pasakytum?“. Labai sunku grojant prisiminti, kaip jau grojai ir lyginant kritiškai pažvelgti į savo atlikimą, o klausantis įrašų, įmanoma būti daug objektyvesniam ir pastabesniam ir taip patobulinti atlikimą.
Bet lygiai taip pat svarbu išgirsti kitų atlikėjų įrašus. Dalis pasiruošimo proceso – išgirsti, kaip kūrinys skamba atliekamas meistrų, įsivardyti, kas viename ar kitame atlikime yra įdomu, kas patinka ir visų svarbiausia – paliečia klausytoją, patį atlikėją, kuris tuoj pats atliks tą kūrinį.
Žinoma, tas gerąsias patirtis reikia perkelti į savo atlikimą. Kartais būna, kad pirmą kartą klausai ir nesupranti, kaip įmanoma taip nuostabiai sugroti. Antrą, trečią kartą klausydamas jau suvoki, kaip tai padaroma, tad galima labai daug išmokti iš neakivaizdinių mokytojų, kurie yra įsiamžinę tame skambančiame, užkonservuotame įrašų pasaulyje.
Dar viena svarbi ir įdomi naujovė – kur kas geresnė prieiga prie repertuaro naujienų. Mes girdime įvairių įdomių kūrinių ir galime ieškoti natų, pasiūlyti į savo asmeninį repertuarą juos įtraukti mokiniams. Analogiškai kūrinių sklaida vyksta ir konkursų metu: išgirstame atvykstančių atlikėjų programas, galime atrasti iki šiol negirdėtus kūrinius. Tokie konkursai reikšmingai prisideda ir prie lietuvių autorių kūrybos sklaidos.
– Kaip minėjote, nacionalinis konkursas – tai lyg tam tikras atrankinis turas, nes jo laureatai kviečiami dalyvauti Tarptautiniame Balio Dvariono konkurse. Šiemet jis rengiamas skirtingose erdvėse ir net skirtinguose miestuose – Kaune ir Vilniuje. Ar tai privalumas?
Dr. Justas Dvarionas: Nacionalinis konkursas jau turėjo tokią tradiciją – retsykiais įvykdavo skirtingose erdvėse arba skirtinguose miestuose: Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. Tad tai irgi yra reikšmingas momentas – mes pamatome, kokia svarbi yra tos kultūros, pedagoginės minties sklaida visoje Lietuvoje.
Kita vertus, Tarptautinis B. Dvariono konkursas pirmą kartą lankosi Kaune. Kompozitorius ir pradėjo savo darbą Kaune – labai daug sukūrė, dirigavo bei gyveno būtent 3–4 deš. Kaune, dėstė ten. Šis miestas susijęs su kompozitoriaus jaunyste, todėl džiugu, kad tarptautinio konkurso soliniai turai vyksta būtent čia, VDU Muzikos akademijoje, nuostabioje vietoje – ant Aleksoto kalno.
Atvykstantiems konkurso dalyviams ir jų mokytojams tai galimybė pamatyti ne tik sostinę Vilnių, bet ir laikinąją sostinę, nuostabų miestą, įtrauktą į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, su puikiais architektūros, taipogi dailės bei kitais kultūros objektais. Tai praturtina ir kauniečių muzikinį gyvenimą, ir atvykstančių svečių patirtis.
–Kuo galėtų iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusių konkurso dalyvių pasirodymai sudominti, būti patrauklūs plačiajai publikai? Ką pasakytumėte tiems, kurie numoja ranka, išgirdę žodį „jaunųjų“?
Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Kai tu pamatai mažą, šešių metų vaiką muzikuojantį taip, kad bet kuris suaugęs galėtų jam pavydėti, toks pasirodymas, atrodo, prilygsta stebuklui. Tiesiog neįtikėtina, ką gali dabartinis jaunimas. Aš kalbu apie vaiką, bet lygiai taip pat nustebina paaugliai.
Jaunuolių, kurie groja toliau, skambinimas yra toks individualus ir tobulai išbaigtas, kad tiesiog negali patikėti, jog tai jų amžiuje yra įmanoma. Kita vertus, matai, kaip greitai šiuo metu viskas vystosi, auga, keičiasi ir žinai, ką tau reikia daryti, jeigu nori neatsilikti nuo gyvenimo tempo. Šitas konkursas, jo dalyvių pasirodymai, tampa savotiška kelrode žvaigžde. Tau darosi aišku, kaip reikia toliau eiti.
– Kuo išsiskiria šis konkursas iš kitų konkursų, kurių pasaulyje galima suskaičiuoti tikrai nemažai?
Dr. Justas Dvarionas: Vienas iš šio konkurso ypatumų yra tas, kad jis skirtas lietuvių muzikos klasikui B. Dvarionui. Konkurso metu atliekama jo kūryba, šio renginio dėka jo kūriniai skamba visuose kontinentuose.
Dalyviai ruošiasi, skambina ir griežia klasėse, kartu su mokytojais varto partitūras, o vėliau, po konkurso labai dažnai tuos kūrinius įtraukia į savo koncertines programas. Tai akivaizdi autorinio konkurso savybė. Pasaulyje yra ir daugiau konkursų, skirtų konkretiems kompozitoriams arba atlikėjams. Lietuvoje mes, aišku, žinome M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno konkursus, pasaulyje – R. Schumanno, F. Chopino ir daugybę kitų.
B. Dvariono konkurse svarbu ir tai, kad vyriausiųjų dalyvių grupės finale abi komisijos – smuiko ir fortepijono – vertina kartu. Vertinami ne tik profesiniai įgūdžiai, bet gal net labiau sceninis, muzikinis atlikimas, interpretavimo profesionalumas, o ne tik siauras techninis vieno ar kito instrumento įvaldymas.
Manau, ir mes, komisijos nariai, labai praturtėjame – bent man asmeniškai įdomu klausyti finale grojančių smuikininkų. Lygiai taip, man regis, smuikininkų komisijai įdomu išgirsti atliekamus fortepijoninius koncertus, o kolegų vertinimai yra labai reikšmingi bendram rezultatui.
– Kuo konkursas jums asmeniškai, kaip kompozitoriaus vaikams, anūkams, yra svarbus?
Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Žinoma, yra labai labai malonu, kad B. Dvariono ir muzika, ir gyvenimo bei kūrybos principai yra skleidžiami. Bet turbūt pats svarbiausias dalykas tas, kad šis konkursas prisideda prie mūsų muzikinės kultūros augimo. Jis taip pat skatina lietuviškos muzikos, ne tik B. Dvariono populiarinimą pasaulyje, jos globalų pažinumą.
– Kas Balio Dvariono kūryboje traukia jaunąjį atlikėją?
Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Vienas iš mėgiamiausių B. Dvariono posakių būdavo toks: „Nuo šilumos ir medžiai auga.“ O kitas palinkėjimas toks: „Vaikai, mylėkite muziką, ji kaip saulė – jus sušildys ir nušvies.“ Visa B. Dvariono muzika yra einanti iš širdies. Tas, kas eina iš širdies, visuomet pasiekia kito širdį.
Tas nuoširdumas, išsipasakojimo paprastumas palengvina muzikos suvokimą, tuo pačiu ir jos atlikimą. Kaip svarbiausią B. Dvariono muzikos ypatumą turbūt išskirčiau nacionalinį tautos esminių savybių perteikimą, ne tik muzikos, bet apskritai pasaulėjautos.
Tai ne tik lietuviškos intonacijos, ne vien lietuviškų dainų citatos, bet ir pati muzikos dvasia, tas kvapas... Kaip sakydavo B. Dvarionas, kiekviena muzika turi turėti savo kvapą. Norvegai turi Griegą su jo kvapu, suomiai turi Sibelijų, lenkai – Chopiną, kurį B. Dvarionas labai mėgo, su savo lenkiškąja tradicija... Tai turbūt svarbiausia ypatybė, kuri lemia šios muzikos aktualumą ir gyvastį.
– O kokiomis mintimis ir lūkesčiais pasitikote XII tarptautinį B. Dvariono konkursą?
Dr. Aistė Dvarionaitė: Viskas glūdi muzikoje, viskas išplaukia iš muzikos – tokia buvo Balio Dvariono esminė meninė nuostata. Iš įvairių pasaulio šalių atvykstančių jaunųjų muzikų tikiuosi išgirsti jų pasaulėjautą ir idealus atspindinčias interpretacijas, nes garsai yra kiekvieno iš mūsų sielos atspindys. Kiekvienas B. Dvariono konkursas – tai savotiškas emocinis tiltas nematomomis gijomis siejantis atlikėjus su klausytojais.
Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Konkursą pasitinku su begaliniu smalsumu – labai įdomu, kaip nuskambės Dvarionas, pavyzdžiui, australų arba, tarkime, japonų atlikėjų rankose. Tai visiškai kitos kultūros, kita pasaulėvoka. Kai tik pamatai, kad muzika yra universali vertybė – nudžiungi, tampi laimingas. Tad smalsumas begalinis!
Dr. Justas Dvarionas: O aš dvyliktąjį tarptautinį konkursą, kuris po pandemijos gyvai vyksta pirmąjį kartą, pasitinku su džiaugsmu. Šiais pasauliui geopolitiškai neramiais laikais, kai mes matome ir stebime labai didelį žmonijos susiskaldymą, labai svarbu turėti tokius renginius kaip šis konkursas, kur susiburia jauni žmonės, pasaulio ateitis.
Konkuruojama čia muzikuojant, bet konkurso metu užsimezgančios draugystės ir ryšiai yra ta mūsų gražios ir kūrybingos ateities viltis, kurią galime puoselėti ir ja džiaugtis. Manau, kad Tarptautinis B. Dvariono konkursas šiuo metu irgi prisideda prie taikos kultūros sklaidos pasaulyje.
*
Pirmą kartą Tarptautinis B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Pirmieji turai rengiami balandžio 13–18 d. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, o finalinis turas, kuriame atlikėjai pasirodys su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vyks balandžio 19–20 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje, jame diriguos Martynas Staškus.
Šiemet sulaukta daugiau kaip pusšimčio dalyvių iš viso pasaulio – Australijos, Kinijos, Taivano, Jungtinės Karalystės, JAV, Japonijos, Kazachstano, Sakartvelo, Azerbajdžano, Ukrainos, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Įdomu, kad konkurse pasirodys atlikėjas iš Prancūzijos, nusprendęs dalyvauti ir smuikininkų, ir pianistų kategorijose.
Šių metų konkurso prizinis fondas – beveik 30 tūkst. eurų. Taip pat bus skiriami specialieji ir koncertiniai prizai. Tačiau iki apdovanojimų jaunųjų atlikėjų laukia ilgas kelias ir tarptautinės žiuri vertinimai.
Abi komisijas – tiek smuikininkų, tiek pianistų – sudaro pripažinti atlikėjai. Pianistų komisijos pirmininkė – Barbara Szczepanska iš Vokietijos. Jai talkins Justas Dvarionas (Lietuva), Williamas Fongas (Jungtinė Karalystė), Irena Gulzarova (Šveicarija-Uzbekistanas), Yurii Kotas (Ukraina), Paulas Rickard-Fordas (Australija), Albertas Tiu (Singapūras).
Smuikininkų komisijai pirmininkauja profesorius dr. Jurgis Dvarionas. Jaunuosius talentus vertina: Bartoszas Bryła (Lenkija), Foxas Chanas (Australija), Aistė Dvarionaitė (Lietuva-Jungtinė Karalystė), Manana Kantaria (Sakartvelas), Františekas Novotný (Čekijos Respublika), Dmitry Sitkovetsky (Jungtinė Karalystė-JAV).
Tarptautinis Balio Dvariono konkursas yra Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos narys (EMCY).
Bilietus į finalą platina: kakava.lt
Daugiau informacijos apie konkursą: https://dvarionas.link/
