Minėdami Tarptautinę teatro dieną kovo 27-ąją šilališkiai dar kartą parodė operetę „Šikšnosparnis“, į kurią vėl buvo išpirkti visi bilietai.
Daugybė žiūrovų susirinko ir praėjusį savaitgalį Ukmergėje, kur Šilalės muzikinio teatro pasirodymu uždarytas vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Nenuoramos“.
Muzikinis teatras atsirado iš Šilalėje veikusio nedidelio dramos teatro, kuriame vaidino ir J. Gruodžio konservatoriją bei Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą baigęs 53 metų Antanas Kazlauskas.
„Mes visą laiką bendravome su Kauno muzikiniu teatru, todėl man vis norėjosi pastatyti miuziklą ar operetę. Vieną dieną lygiai prieš penkerius metus tai ir ryžausi padaryti. Tokia ir buvo pradžia“, – prisiminė A. Kazlauskas.
Nors iš Šilalės kilęs ir po studijų vėl namo sugrįžęs A. Kazlauskas yra profesionalus dramos teatro režisierius, jį patraukė muzika. Vyras svarstė, kad tam greičiausiai įtakos turėjo studijos Kaune ir Kauno muzikinis teatras.
Šilalės savivaldybės teatras gyvavo neilgai, o jo aktorius A. Kazlauskas subūrė dainuojančius kraštiečius ir 2019 metais sukūrė miuziklą „Mano puikioji ledi“ sceniniu pavadinimu „Eliza“.
Iš vietos solistų suburtas muzikinis teatras šį miuziklą rodė dešimt kartų ir visą laiką žiūrovų salės buvo pilnutėlės.
„Tai įrodymas, kad pasirodymai yra kokybiški. Visus bilietus žiūrovai išperka ne vien tik iš smalsumo, kad pažiūrėtų, kaip dainuoja jų pažįstami. Jei nebūtų kokybės, antrą kartą į spektaklį jie neitų, bet žiūrovai vis sugrįžta“, – pasakojo Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė.
Per pirmuosius pasirodymus Šilalės gyventojai iš tiesų galėjo pažiūrėti į dainuojančius ir vaidinančius kaimynus – trijuose spektakliuose ir viename teatralizuotame koncerte pasirodė vien šiame rajone gyvenantys atlikėjai ir solistai.
Į muzikinį iš dramos teatro perėjo vienas aktorius. Jam atsirado vaidmuo operetėje „Šikšnosparnis“, kur yra nedainuojantis personažas.
Tik šiuo metu rodomos operetės „Šikšnosparnis“ režisierių komandą papildė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas iš Tauragės Algirdas Šaulys, o solistų gretas – Kauno valstybinio muzikinio teatro baritonas Andrius Apšega.
„Johanno Strausso muzika – labai sudėtinga, todėl šįkart buvo kviečiami ir profesionalūs solistai, tačiau žinomų solistų dalyvavimas mūsų kolektyvui – tam tikras pripažinimas. Jei darytume ką nors negerai, solistai iš nacionalinio teatro turbūt nevažiuotų pas mus dainuoti“, – svarstė A. Kazlauskas, režisavęs visus muzikinio teatro spektaklius.
Jis pats paprastai ir nusprendžia, kokį kūrinį rinktis būsimam sezonui. „Kūrinys pirmiausia turi gyventi manyje, jei taip neįvyksta, negaliu jo perkelti į sceną“, – sakė režisierius.
Yra buvę kūrinių, kuriuos teko nutraukti jau pradėjus repeticijas ir supratus, kad jis skirtas ne jų kolektyvui.
Šilalės muzikiniame teatre yra apie 50 žmonių, o pagrindinius vaidmenis dalinasi dešimt solistų, su kuriais ir tenka derinti režisieriaus parinktą kūrinį.
„Tariamės, kuriam turėtų būti koks vaidmuo, ar jis jam tinka. Kai įsitikiname, kad visiems viskas gerai, tada ir pradedame ruoštis paleisti jį į gyvenimą“, – apie teatro kasdienybę pasakojo A. Kazlauskas.
Šilalės muzikinis teatras kasmet sukuria po vieną spektaklį. A. Kazlauskas neslėpė, kad jiems pasiruošti būtų galima ir greičiau, tačiau visi atlikėjai dainuoja ir šoka laisvu nuo darbo laiku. Be to, ne visi jie gyvena Šilalėje.
„Šilalė – kaimiškas rajonas, todėl dalis žmonių gyvena kaimuose, ūkininkauja, dirba kitus darbus, bet vakarais skuba į repeticijas ir dažnai namo grįžta 22 ar 23 valandą. Mūsų krašto žmonės scenoje atiduoda visą širdį, ir tai tikrai matyti“, – pasakojo Šilalės kultūros centro direktorė I. Kėblienė.
Teatro režisieriui A. Kazlauskui tai taip pat ne pagrindinis darbas. Jis – Šilalės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas.
„Teatras ir mano pareigos vienas kitam netrukdo. Laisvalaikiui ir šeimai turbūt nė vienas neturime tiek laiko, kiek norėtume. Teatras – malonus dalykas, jau tapęs ir mūsų gyvenimo būdu. Artėjant gastrolėms ar premjeroms nei aš, nei kiti artistai nebežiūrime į darbo laiką. Kiek reikia, tiek ir repetuojame“, – kalbėjo A. Kazlauskas.
Šilalės muzikinio teatro kuriamos operetės ir miuziklai – ne pagrindinė veikla ir Šilalės kultūros centro chorui bei šokių kolektyvui. Jie turi savo repertuarą, ruošiasi Dainų bei kitoms šventėms, tačiau vis tiek randa laiko bendroms repeticijoms.
Į repeticijas sugrįžta ir tie, kurie per keletą metų išsikėlė iš Šilalės. Atlikėjai atvažiuoja iš Klaipėdos, Tauragės, Gargždų. Praėjusiais metais prie Šilalės muzikinio teatro prisijungė ir pora Klaipėdoje apsigyvenusių šokėjų iš Ukrainos.
„Jie kupini energijos bei entuziazmo ir Šilalės teatre jaučiasi lyg savo šeimoje“, – kalbėjo I. Kėblienė.
Kad ir kokį miuziklą ar operetę sukurtų Šilalės muzikinis teatras, atlikėjai vos telpa scenoje. Kiekvieną kartą pasirodo 50–70 žmonių. Šiuo metu rodomoje operetėje „Šikšnosparnis“ šoka Šilalės kultūros centro šokių kolektyvas „Mainytinis“, dainuoja Šilalės krašto mišraus choro grupė.
Nedidelio miesto teatras yra lankęsis Telšiuose, Panevėžyje, spektaklių ištraukas rodė Vilniuje vykusiuose renginiuose.
Kasmet vykstančioje mėgėjų teatrų šventėje „Atspindžiai“ pernai dalyvavo 90 mėgėjų teatrų, bet vienintelis jų buvo muzikinis. Tačiau dažniausiai jų sukurtos operetės ir miuziklai skamba Šilalėje ir Tauragėje.
„Išvykimas į kitus miestus su tokia gausybe žmonių ir dekoracijų mums būna labai brangus, todėl kitur važiuojame tik tuomet, kai vyksta labai svarbūs renginiai arba tai būna draugiškas vizitas pas kitus kolektyvus, bet paprastai kviečiame juos atvažiuoti pas mus“, – pasakojo A. Kazlauskas.
Sėkmingam pasirodymui labai svarbi ir gerai paruošta scena: „Kitose scenose sunku įgyvendinti scenografiją taip, kaip mes norėtume. Jei imame ją paprastinti, suprastėja viskas, nes muzikinis teatras – tai ne tik dainavimas, vaidyba, bet ir scenografija.“
Per penkerius metus režisierius A.Kazlauskas pastebėjo, kad Šilalės publikai labiausiai patinka klasikos kūriniai: „Čardašo karalienė“, šiomis dienomis rodomas „Šikšnosparnis“.
Tai pastebėjo ir vienas režisierių bei solistų A. Šaulys: „Publikai smagu žiūrėti, o mums scenoje smagu vaidinti ir būti viso to dalimi. Žmonės turbūt pasiilgsta klasikinių komiškų situacijų ir jas pamato scenoje.“
Šilalės artistai buvo sukūrę ir roko operą „Intrigų miestas“. Režisieriui A. Kazlauskui techniškai ir scenografiškai tai atrodė labiausiai vykęs kūrinys: „Atlikėjams tikrai buvo įdomu, bet nusprendėme, kad mūsų trupei labiau tinka klasikos kūriniai. Gal ateityje ką nors ir keisime, bet turbūt liksime prie operetės ir miuziklo.“
Neseniai prie Šilalės muzikinio teatro prisijungęs A. Šaulys sakė, kad kiekvienas pasirodymas – šventė tiek atlikėjams, tiek rajono bendruomenei: „Visi žmonės turbūt esame aktoriai, gyvename šiame gyvenime, kuriame jį ir jei patinka tai, ką darome, galime tuo tik džiaugtis.“
Paskutiniais „Šikšnosparnio“ spektakliais muzikinis teatras turėtų baigti sezoną. Jam pasibaigus režisieriai pradeda galvoti apie naują repertuarą, o artistai susitinka stovyklose, kur jų mokytojais yra buvę ir žinomi solistai Egidijus Bavikinas bei Liudas Mikalauskas.
Stovyklose Šilalės atlikėjai iš jų mokosi vokalo, tobulina savo partijas. Scenos kalbą artistai lavina su Kauno nacionalinio dramos teatro aktoriumi Andriumi Gauču ir scenos kalbos specialiste Danute Vaigauskaite.
