– Į pajūrį grįžote po ne vienerius metus praleistų metų sostinėje, kur gilinotės į visiškai kitokias temas: svarbiausius įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, ėmėte interviu iš įtakingiausių šalies asmenų. Dabar gal atsirastų tokių, kurie sakytų, jad jūsų akiratis susiaurėjo iki uostamiesčio ir vienos koncertų salės?
– Nepritarčiau teiginiui – susiaurėjo. Kaip tik atvirkščiai: anksčiau galėjau būti tik tuo, kuris kalbasi su priimančiais sprendimus, dabar pats toks esu. Man įdomūs procesai ir sprendimai, vykstantys viešojo sektoriaus įstaigoje, kurių iniciatoriumi ir vykdytoju pats galiu tapti. Čia turiu unikalią galimybę – sukauptą patirtį pritaikyti kultūros įstaigos modernizavime.
Žinoma, tai visai kitoks procesas nei iki šiol turima vadovavimo patirtis privataus sektoriaus įmonėse, bet man padeda mano komanda. Šioje kelionėje esu su visu KKS kolektyvu, jų net 90. Turėdamas tokį užnugarį jaučiuosi tikras dėl idėjų, planų ir svajonių įgyvendinimo. Beje, tai didžiausia Klaipėdos savivaldybės kultūros įstaiga.
– Kokios tos svajonės?
– Šį pavasarį su Klaipėdos kameriniu orkestru bei jo meno vadovu Mindaugu Bačkumi praplėtėme Klaipėdos koncertų salės ribas rengdami klasikinės muzikos koncertus netikėtose erdvėse tiek mums patiems, tiek klausytojams. Jau susitikome su jais viešbutyje pietų metu, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje, planuojame pakviesti į naktinį pasimatymą Jūrų muziejuje – taip KKS tampa viso uostamiesčio koncertų sale, kurioje kuria klaipėdiečiai klaipėdiečiams. Svajoju, kad KKS taptų ne tik uostamiesčio, bet visos Lietuvos profesionalaus meno scena.
– Tai ambicingas planas, ar ne?
– O kodėl ne? Mūsų komanda kaip niekada stipri ir stiprėjame toliau kiekvieną dieną. Optimizuojame, skaitmeniname vidinius procesus. Atsiveriame tarptautiniams projektams ir bendradarbiavimui. Matau, kad tuos įvykusius vidinius pokyčius įvertino ir klausytojai, vis dažniau praveriantys koncertų salės duris, o čia tikrai yra ko klausytis.
Mūsų repertuaro atlikėjai patys geriausi arba žengiantys link to: „Grammy“ laureatai „Third Coast Percussion“ (JAV), vienas iš dešimties geriausių pasaulyje chorų – Estijos filharmonijos kamerinis, o kur dar Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio dalyviai – Raphaelis Wallfishas iš Didžiosios Britanijos, prancūzas Jérôme Pernoo, su Lietuva šaknų turintis Davidas Geringas. Tarptautiškumo tik daugės, tai vienas iš mano prioritetų. Noriu, kad KKS scenoje vietą rastų ne tik lietuvių kūrėjai, kylantys talentai, bet ir užsienio atlikėjai.
Netrukus vyksime į didžiausią pasaulyje klasikinės ir meninės muzikos sektoriaus profesionalų susitikimą „Classical: NEXT“. Mūsų įstaigos organizuojamas violončelės konkursas nuo šiol – oficialus kandidatas tapti Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos nariu. Vykdome pasiruošimo darbus ir laukiame 2025 m. vyksiančio konkurso, kuriame lankysis sąjungos vertintojai ir priims galutinį sprendimą. Net neabejoju, kad įsitraukimas į šių organizacijų veiklą reikšmingai keis salės įvaizdį ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje bendruomenėje, darys įtaką gerėjančiai repertuaro kokybei.
Apskritai šie keli metai Klaipėdos koncertų salės vadovo kėdėje man įrodė, kad klasikinė muzika skirta visiems. Net ir tiems, kurie įsitikinę nesuprantantys klasikinės muzikos. Noriu griauti stereotipus, kad ši muzika ne visiems, tiesiog skirtingai ją visi suprantame ir čia atrandame tai, kas gali būti labai artima ir priimtina. Norėtųsi greitesnių sprendimų, bet suprantu, kad tai neįmanoma dėl daugelio priežasčių, o pagrindinė jų – repertuaro planavimas dviem metams į priekį.
– Panašu, kad ambicingi jau įgyvendinti planai bei komandos palaikymas įkvepia tolesniems pokyčiams?
– Noriu, kad Klaipėdos koncertų salė būtų ne tik ta vieta, į kurią susirenka muzikantai pagroti sau, bet erdvė, kurioje savo natą atranda kiekvienas melomanas, nepriklausomai nuo to, kokio stiliaus muzikos klauso. Todėl čia tikrai ne tik klasikinės muzikos namai, čia juntama ir šiuolaikinius poreikius atitinkanti erdvė, kuri leidžia sustoti bent akimirkai ir įsiklausyti į tai, ką Klaipėda turi geriausio.
Siekiame atliepti klausytojo poreikius, orientuojamės ir į jaunąją auditoriją. Mes keičiamės ir tai matome ne tik mes, bet ir kiti. Štai prieš dvejus metus pirmą kartą įstaigos istorijoje pristatėme viso pusmečio repertuarą. Pakeitėme KKS išorinį rūbą, pristatydami naują vizualinį identitetą, nes šiandien įstaigai nepakanka turėti vien logotipo. Siekiant tinkamai reprezentuoti veiklą, vertybes skirtingose medijose, o ypač ir socialiniuose tinkluose, vizualinis identitetas itin svarbus.
Rezultatai šiandien kalba patys už save: atnaujintas įvaizdis, pakeista komunikacijos linija, socialinių tinklų įvairovė, profesionalios muzikos mėgėjus kartą per pusmetį pasiekia pradėta leisti repertuaro knyga. Visai tai lemia kasmet stabiliai augantį lankytojų skaičių, besiplečiančią atvykstančių atlikėjų geografiją, nuolat didėjančią mūsų pačių gastrolių galimybę – keliauti toliau ir dažniau, taip garsinant miesto vardą toli už jo ribų.
Neseniai KKS kolektyvas grįžo iš Ispanijos, kur jau tapo reziduojančiu orkestru festivalyje „Alborada Clásica“, šiais metais jo dar laukia koncertai Italijoje. Lyg feniksas iš pelenų kyla profesionalus mišrus choras „Aukuras“. Nesigailiu dėl sprendimo pakviesti Tomą Ambrozaitį eiti jo meno vadovo pareigas. Jo dėka kolektyvas grįžta į Lietuvos chorų elitą. Pirmą kartą per veiklos dešimtmečius į gastroles užsienyje vyko koncertų salės pučiamųjų kvintetas, nuostabiai atstovavęs įstaigai ir Klaipėdai Čekijos Libereco mieste minint Vasario 16-osios šventę.
– Planų ir svajonių daug, iki kadencijos pabaigos liko dar pustrečių metų. Spėsite?
– Kuo mažiau laiko, tuo daugiau padarai, nes tiesiog nėra laiko sėdėti ir laukti įkvėpimo. Tą įkvėpimą susikuri, nes žinai tikslą – KKS gali tapti traukos centru uostamiesčio link. Todėl planuose – bendradarbiavimas su kitomis Klaipėdos kultūros įstaigomis, menų sąveika, kuri vėlgi garsintų miestą, į kurį norisi atvykti ir čia pasilikti skambant gerai muzikai.
Aš džiaugiuosi man suteikta galimybe, esu atsidavęs šimtu procentu tam ką darau, kur dabar esu. Tikiuosi, tai įvertins ir kiti, nebūtinai dabar. Kai kurių pokyčių naudai suprasti reikia laiko, kaip sakoma, kad šiek tiek vandens nutekėtų.
