„Muziką, kaip ir žmones, pradedi pažinti tik ilgiau pabendravęs“, – rašė C. Saint-Saënsas. Mat meno vertinimui įtakos turi ne tik jo pažinimo prasmės pajauta, bet ir žinojimas daugelio technologinių dalykų, kurie veikia atlikėjo meno raišką. Net ir kūrinių atlikimo kontekstas, bet ir jų vieta klausančiojo kasdienos interesų visumoje.
Išvakarėse Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre klausiau puikios, XX a. modernios Modesto Pitrėno diriguotos Bela Bartoko simfoninės muzikos, sakyčiau, pritariant... operos dainininkams Aušrinei Stundytei ir Tadui Girininkui (opera „Mėlynbarzdžio pilis“). Orkestras skambėjo puikiai, bet kam juo vizualiai raiškioje scenoje garsu „užmušti“ gerai personažus kuriančius ir sunkias partijas dainuojančius solistus?
Klausytojas turėtų jausti komfortą, galėdamas lyginti netikėtumus įvairios stilistikos muzikos kūriniuose. Įdomu, kad B.Bartoko (1881–1945) ir C.Saint-Saënso (1835–1921) gyvenamasis laikotarpis ne per daug nutolęs vienas nuo kito, tačiau muzikoje – tarsi praraja.
XX a. ekspresionistiniu modernizmu ženklinta B.Bartoko muzika, o greta – iš klasikos bei romantizmo stilistikų samplaikos atsiradusi prancūzų kompozitoriaus oratorijos muzika (C.Saint-Saënsas nenorėjo savęs priskirti jokiai kompozicijos srovei). Muzika skambėjo labai kompaktiškoje filharmonijos erdvėje: choras, simfoninis orkestras, vos scenoje telpantys solistai ir nebetelpantis, balkone įsitaisęs varinių pučiamųjų ansamblis.
Kalbėdamas apie prancūzišką muziką, C.Saint–Saënsas pabrėžė, kad Prancūzijoje taip mėgstamas teatras, kad kompozitoriai, kurdami simfoninę muziką, pasitelkia teatralizacijos elementų. Mėgsta dirbti kartu su įvairiai besireiškiančiais literatais.
Koncerte išgirdome klasikine forma pulsuojančią aistringą, laisvą fantaziją, ryškią ir gerai skambėjusią turtingą polifoninę kalbą. Logiškai vystoma muzikinė mintis ir prancūziška elegancija. Niekas nieko nedengė, gražūs buvo muzikinės minties perdavimai pučiamųjų grupėje iš lūpų į lūpas. Puiki orkestro solistė Rasa Vosyliūtė pajuto romantišką kompozitoriaus dvasią. Įprasminta buvo II dalies ekspresija ir prakilni III dalies instrumentinė orkestro įžanga.
Solistai stengėsi tvarkingai dainuoti. Tačiau gal nepajuto pasakojamojo teksto esmės. Plakatiškas jo perteikimas įtaigos nekūrė.
A.Šenderovo muzika visada žavi išradingumu, puikia orkestruote, muzikos spalvų paieška, įdomiu instrumentų panaudojimu. Išgirdome efektingą įgarsinto smuiko epizodą. R.Vosyliūtė ekspresyviai įprasminto vieną iš baleto „Dezdemona“ numerių. Visa siuita atspindėjo kompozitoriaus pabrėžtą svarbią ir šiandieniniams klausytojams labai aktualią mintį: „Neieškokite naujo, bet ieškokite amžino.“
Tokia bus ir A.Šenderovo muzikos reikšmė mūsų kultūroje. Tuo dar kartą įsitikinau klausydamasi G.Pyšniako atliekamo „Concerto in Do“. Kūrinys dedikuotas ir su didžiuliu pasisekimu atliekamas Davido Geringo, pelnęs prestižinę Europos kompozitorių premiją, puikiai sutiktas Berlyno ir kitose koncertų salėse.
Šį kartą ne mažiau įspūdingai grojo jaunosios kartos atlikėjas. Solistas puikiai perteikė savitą kantileną, puikiai intonavo aukštame violončelės registre. Gražiai derėjo ir melika, ir ekspresija.
A.Šenderovui (1945–2019) didžiulės reikšmės turėjo studijos profesoriaus Eduardo Balsio klasėje ir stažuotė Tel Avivo Rubino muzikos akademijoje. Lietuvoje įgyta meistrystė nušvito savitomis spalvomis, išryškėjo individualus braižas, gilus tapo turinys.
Koncertas buvo graži proga paminėti kovo 25 d. prieš penkerius metus Amžinybėn išėjusį kompozitorius. Pamiršta... Kaip ir iki galo tvarkingai parengti koncertui skirtą programėlę.
