Išskirtiniame interviu „Kodo“ vadovas Yuichiro Funabashi papasakojo „Sostinei“ apie taiko meistrų gyvenimo būdą ir muziką.
– Kokių fizinių ir psichologinių savybių reikia geram taiko būgnų atlikėjui? – paklausė „Sostinė“ Y. Funabashi.
– Stiprus liemuo, apatinė kūno dalis, minkšti raumenys ir gilus kvėpavimas būtini taiko technikai įsisavinti ir dvasiniam stabilumui.
„Kodo“ pameistrių centre (ši vieta Sado saloje anksčiau buvo atokios kalnų bendruomenės vidurinė mokykla) ant sienos yra plakatas: „Ieškokite, gerbkite ir tobulinkite“. Tokio įkvėpimo reikalauja ir muzikinė išraiška, susijusi su lanksčiais, nuolat tobulinamais kūnu bei protu.
– Ar norint tapti „Kodo“ nariu privalu laikytis ypatingo režimo?
– „Kodo“ pameistrių centre mokiniai atsibunda anksti ryte ir gyvena pagal griežtą treniruočių, valgio ruošimo, ūkio darbų, mušimo būgnais, dainavimo, šokių ir kitokios bendruomeninės veiklos programą, trunkančią dvejus metus. Čia nėra nei mobiliųjų telefonų, nei kitų priemonių bendrauti su išoriniu pasauliu.
Nuo seniausių laikų japonų scenos menai ir religija buvo glaudžiai susiję dėl panašios filosofijos – linkėti viso pasaulio žmonėms laimės. Bet mūsų požiūriai į religiją ir įsitikinimus gali ir skirtis.
– Papasakokite daugiau apie „Kodo“ atlikėjų gyvenimo būdą.
– Savo rezidencijoje Sado saloje darbo valandomis praktikuojame taiko, dainuojame ir šokame bei kuriame naujus kūrinius. Skirtingai nei kiti pameistriai, „Kodo“ atlikėjai gali laisvai pasirinkti savo prietaisus treniruotėms ir individualioms repeticijoms. Kasdienybėje visada išlieka ryšys su scena ir muzikine raiška.
Per pasirodymus ir gastroles leidžiame dienas koncertuodami ir keliaudami. Tai taip pat yra mūsų įkvėpimo šaltinis.
– Ar taiko būgnijimas naudingas sveikatai?
– Tai tarsi mankšta, nes garsui skleisti naudojamas visas kūnas. Kad ritmas būtų tikslus, labai svarbus galvos pasukimas. Reikia sufokusuoti ne tik savo klausą, bet net ir odą, kad garsas derėtų su aplinka. Be to, grojimas ansamblyje reikalauja ir gebėjimo bendrauti.
Tikiu, kad visi šie veiksniai palankiai veikia sveikatą. Taip pat jaučiu, kad gebėjimas pritraukti tiek daug žmonių dėmesio suaktyvina mano ląsteles. Dėl savo užimamų pareigų aš dažnai dirbu sėdimą darbą, ir esu pastebėjęs, kad mano regėjimas ir odos atspalvis yra kitokie, kai esu scenoje.
– Kodo muzikoje yra budizmo ir šintoizmo atgarsių. Kaip nusiteikti jūsų pasirodymui – kaip šventai apeigai ar tiesiog pramogai?
– Daug budistinių ir šintoizmo papročių nesąmoningai įtraukiami į mūsų kasdienį gyvenimą. Priklauso nuo požiūrio, ar būgnijimas bus siejamas su tikėjimu, ar su pramoga.
Mane labiausiai džiugina gyvi pasirodymai, kai publika pajunta taiko būgno skleidžiamą erdvę ir vibracijas. Noriu, kad žmonės po pasirodymų mėgautųsi švytėjimu ir sukilusiomis emocijomis.
Būčiau dar laimingesnis, jei sulauktume didesnio susidomėjimo „Kodo“ filosofija ir kilme, Sado salos krašto žavesiu ir Japonijos tradicijomis.
– Ar teko teko prisitaikyti prie komercinių reikalavimų, kad taip ilgai išliktumėte viršūnėje?
– Mes investuojame, kad žmonės galėtų ateiti mūsų pasiklausyti ir būtų laimingi, mus išgirdę, norėtų ateiti dar kartą. Ar tai komercija? Norėdami užsidirbti pragyvenimui darydami tai, ką mėgstame, turime jausti žemę po kojomis, būti pakankamai lankstūs, toleruoti įvairias nuomones ir mintis.
Rasti balansą tarp šito ir meno, kurį norime kurti dabar, yra ir sunku, ir smagu.
– Du kartus jau buvote Lietuvoje. Kaip vertinate mūsų publiką ir mūsų šalį?
– Visada esame dėkingi už šiltus priėmimus. Tikiuosi Lietuvos dar nepažįstantiems japonams parodyti gražų miestą, draugiškus žmones, nudžiuginti skaniais patiekalais, kuriuos turėjome privilegiją čia paragauti. Dar labiau apsidžiaugčiau, jei mūsų pasirodymo publika sužinotų daugiau apie Japoniją per „Kodo“.
– Kada vėl sulauksime jūsų Lietuvoje?
– Gal po dviejų ar keturių metų, nes „Kodo“ po Europą keliauja kas dvejus metus. Tačiau po metų, gegužės 23-ąją, garsiojoje Vienos „Musikverein“ Auksinėje salėje pasirodysime su simfoniniu orkestru ir atliksime estų kompozitoriaus Peeterio Vähi kūrinį „Call of Sacred Drums“. („Sostinė“)
Japoniškų taiko būgnų grupės „Kodo“ koncertas ASG arenoje vyks kovo 27 dieną, 19 val.
Taiko būgnų meistrystės lopšys
Atšiauraus vėjo suformuotas Sado salos, kadaise buvusios tremties vieta, kraštovaizdis ir čia įsikūrę japoniškųjų būgnų puoselėtojai traukia entuziastus iš viso pasaulio.
Norintiems dalyvauti intensyvioje dvejų metų „Kodo“ programoje ši sala tampa mokykla ir namais. Čia įsikūręs „Kodo“ kaimas iš nedidelės amatininkų akademijos šiandien yra virtęs klestinčia taiko meistrų būstine.
Unikalus salos kraštovaizdis tobulai tinka taiko meistrų griežtiems mokymams. Kasdienė jų rutina prasideda 6 val. ryto bėgimu aukštyn ir žemyn stačiais kalnų takais ir yra skirta ne tik fizinei formai palaikyti, bet ir dvasios stiprybės ugdymui.
Po rytinio bėgimo mokiniai tobulina grojimo būgnais techniką. Treniruotėse naudojamas visas kūnas – juk didžiausias būgnas o-daiko sveria net 400 kilogramų! Būsimieji taiko meistrai taip pat mokosi tradicinio japonų šokio, medžio apdirbimo.
Sado saloje „Kodo“ kasmet organizuojama Žemės šventė atskleidžia turtingą šios salos kultūros paveldą. Iš viso pasaulio susirinkę muzikantai čia ne tik stebi unikalius pasirodymus, bet ir keičiasi idėjomis bei amatais. Ši tarptautinė menų šventė liudija Sado salos svarbą išsaugant tradicinę japonų kultūrą ir įtraukiant ją į pasaulinį kontekstą.
Žiemą, kai sala ištuštėja, žvejyba ir ryžių auginimu besiverčiantys jos gyventojai paguodą randa senuose taiko ritmuose.
