Prieš ketvirtį amžiaus niekas nebūtų patikėjęs, kad tai įmanoma, – konferencijų pastatą sostinės centre perstatyti į simfoninės muzikos salę. Tuo tikėjo nebent dirigentas Gintaras Rinkevičius, ilgai puoselėjęs svajonę orkestrui turėti savus, šiuolaikiškus namus.
Anuomet žinomas akustikos specialistas Vytautas Stauskis patarė, užuot rengus koncertus kalbamajai informacijai skirtuose Kongresų rūmuose, projektuoti naują, specialiai simfoniniam orkestrui pritaikytą salę. Keisti pastato, turėjusio tapti politinio švietimo namais, architektūrą, kelti jo stogą atrodė neįgyvendinama utopija.
Bet maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamas LVSO tame „beviltiškame“ pastate ne tik intensyviai koncertavo dvidešimt metų, bet ir ryžosi jį perstatyti.
Kaip pavyko unikali transformacija, vakar iškilmingame LVSO salės atidaryme įvertino pirmieji lankytojai, sukėlę ilgai netilusias ovacijas ir koncerto atlikėjams, ir salės rekonstrukcijos komandai.
Šia istorine proga koncerte skambėjo išskirtinis apimtimi ir filosofine gelme kūrinys – Gustavo Mahlerio Aštuntoji, dar vadinama „Tūkstančio“, simfonija. Ją atliko didžiulis orkestras, kuriam neužteko net visų LVSO artistų – teko samdytis muzikantų iš šalies, trys chorai – Kauno valstybinis, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir „Ąžuoliukas“ bei solistų ansamblis, į kurį maestro subūrė savo ištikimus bendražygius ir kylančias operos žvaigždes: tai – sopranai Ksenija Bachritdinova-Kravčiuk, Kamilė Bonte, Austėja Zinkevičiūtė, mecosopranai Justina Gringytė ir Ieva Prudnikovaitė, tenoras Karolis Kašiuba, baritonas Raimundas Juzuitis ir bosas Tadas Girininkas.
Beje, Kauno valstybinis choras šiuo kūriniu kadaise yra atidaręs pasaulinio garso Romos „Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ salę. Mums vakarykštis įvykis – ne mažiau svarbus.
Publikos laukė staigmenos
Nuo šiol Kongresų rūmai vadinsis LVSO koncertų sale. G. Rinkevičiaus teigimu, nuo pat 1999-ųjų, kai šis pastatas panaudos teise buvo perduotas jo vadovaujamam orkestrui, čia neįvyko nė vieno kongreso, nors Vyriausybė buvo numačiusi, kad sale galės naudotis savo reikmėms ir kitos valstybinės bei visuomeninės institucijos.
Taigi Kongresų rūmų pavadinimas neturėjo nieko bendra su tikrove nei anksčiau, nei juo labiau neturi dabar, kai iš esmės pasikeitė salės erdvė ir dizainas.
Atnaujintuose rūmuose lankytojų laukė daug staigmenų. Pirmiausia – tai kone dvigubai didesnio tūrio koncertų salė su amfiteatro principu perstatytomis kėdėmis.
Tiesa, vietų salėje – beveik tiek pat, kiek buvo iki rekonstrukcijos (buvo 967, dabar – 984), nes daugiau erdvės paskirta neįgalių žmonių poreikiams.
Klausytojus pasitiko atnaujinti rūmų holai, rūbinės, laiptinės, kitos žiūrovams skirtos erdvės. Bet daugiausia komentarų sulaukė elegantiškas, taurus koncertų salės interjeras – šviesios jo sienos ir grindys iš medžiagų, atkeliavusių pagal specialų užsakymą iš Suomijos, išradingas ir prabangus apšvietimas.
Įdomu, kad interjero autoriams – dizaineriams Mariui Mateikai ir Indrei Ankudavičienei – tuo pat metu buvo patikėtas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projektas.
M. Mateika analizavo užsienio ir šalies blogus pavyzdžius, kad nekartotų klaidų. Jo darbą uostamiestyje publika išvys kitą mėnesį, o LVSO salės publika pripažino: dizainerių tandemo sukurtas šventiškas ir jaukus šios erdvės interjeras pranoko visus lūkesčius.
„Jis vertas koncertų salės pavadinimo“, – džiaugėsi ir dirigentas.
Salėje įdiegti moderniausi akustiniai, apšvietimo, vėdinimo ir šildymo sistemų, kiti technologiniai sprendimai. Apie akustiką spręsti kol kas sunku: gali būti, kad šeimininkams reikia laiko ją prisijaukinti. Galingas „Tūkstančio“ simfonijos skambesys atidarymo koncerte tiesiog nokautavo pirmųjų eilių publiką – nesigirdėjo muzikos niuansų ir dainininkų teksto, o viršuje, pasak liudininkų, viskas girdėjosi puikiai.
Akustikos projektą rengė ir įgyvendino lietuvių kompanija „Akustika plius“, konsultuojama akustikų komandos iš Vokietijos.
Nepaisant nieko, salės lankytojai buvo nusiteikę euforiškai. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas vylėsi ją išbandyti ir su savo vadovaujamu kolektyvu pristatydamas subtilesnę programą.
Pranašaujama, kad LVSO salė taps viena patraukliausių koncertų vietų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Dovanos už atkaklumą
Šis infrastruktūros projektas būtų neišvydęs dienos šviesos be ryžtingų LVSO sprendimų, leidusių skubiai perimti Vilniaus senojo teatro prarastas Europos Sąjungos fondų lėšas. Istorija tarsi pasikartojo: prieš ketvirtį amžiaus orkestro vedliai taip pat žvitriai sukosi nušluodami norėjusius įsikurti Kongresų rūmuose konkurentus.
Gerbėjai dar prisimena savotišką nebaigtų įrengti rūmų šturmą, kai kolektyvas savo pirmąjį koncertą rengė iš lentų sukaltoje scenoje, o žiūrovams skirtos plastikinės kėdės buvo sustatytos ant betono grindų.
Nieko keista: dešimt metų gyvenęs be savo salės ir repeticijų erdvės orkestras atkakliai siekė turėti savo namus, o juos įsigijęs pamažu gražino ir pavertė publikos traukos tašku.
LVSO lankstumas – tiek kovojant dėl išgyvenimo ir prisitaikant prie aplinkybių, tiek atliekant pačią įvairiausią muziką – tapo jo skiriamuoju ženklu.
G.Rinkevičius neslėpė, kad vis sunkiau surasti dar neatliktų kūrinių, bet patikino nenuvilsiąs programomis LVSO salės publikos.
Laukia antras darbų etapas
Pasak kito LVSO vadovo Stasio Pancekausko, šiuo metu yra kuriama atnaujintų rūmų eksploatavimo strategija: „Daug kas norėtų pasinaudoti šia sale, bet esame dar atsargūs – kol renovacijos darbai nebaigti, nieko neįsileidžiame“.
Prie LVSO pastato dar kurį laiką matysime statybininkų pastolius, nes pastato laukia antrasis atnaujinimo etapas – bus apšiltinamos jo išorinės sienos, stogas, keičiami langai ir remontuojami muzikantų repeticijų kambariai.
Energinio efektyvumo projektą finansuos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Tačiau koncertų salė ir šį sezoną nebus tuščia: čia repetuos orkestras, skambės ne viena programa su žinomais solistais ir chorais. Sezono pabaigoje planuojamas ypatingas akcentas – kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus operos „Pasaulio sutvėrimas“ pasaulinė premjera.
