Pianistė – ne vieno tarptautinio konkurso laureatė, daug koncertuojanti su ryškiausiais laikmečio dirigentais, orkestrais, savo interpretacijas paliekanti įrašytose plokštelėse, kurianti naujus muzikos funkcionavimo darinius. 1917 m. gimtajame mieste, Lečėje, įkūrė muzikos festivalį „Classiche Forme“, yra „Orchestra Filarmonica di Benevento“ meno vadovė, garbės dirigentas – seras Antonio Pappano.
Vilniuje B. Rana skambino Claros Schumann Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll. Dar jaunutės Claros sukurta partitūra alsuoja romantiškomis emocijomis, ryški Frederico Chopino įtaka. Tačiau pianistei suteikė galimybių atskleisti ir pianizmą, ir muzikavimo brandą. Puikūs „touche“ ir dainingieji epizodai.
Koncerto išskirtinumas – antroji jo dalis, kamerinis, jautrus fortepijono pokalbis su solo grojančia violončele. Ja muzikavo Vilniuje gimęs orkestro violončelių grupės koncertmeisteris Ilia Laporevas, Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre pirmuoju trimitu grojusio Jurijaus Laporevo sūnus. Ilia groja daug kamerinės muzikos, žinomi jo įrašai plokštelėse. Orkestre jau groja ir jo sūnus. Puikus nuoširdumu, muzikine raiška buvo duetas su fortepijonu.
Kompozitorius ir atlikėjas sukuria mums tokius garso peizažus, kokių neįmanoma aprašyti. Klausytojus užburia arba ne atlikėjo formuojama garsinė materija. Siekiama klausytojus „pasiekti kiekvienos medžiagos istorine artikuliacija. Gal todėl net senaisiais amžiais buvo kalbama apie „tonų magija“, – 1934 m. rašė mąstytojas Theodoras Adorno. Šiandien mokslininkai vis dažniau siūlo klausyti tik gerą klasikinę muziką.
Gyvenant išvargintoje visuomenėje tai gali efektyviai padėti žymiai pozityviau funkcionuoti smegenims. Žymus dirigentas Kento Nagano susitikime su neuromokslininkais stebėjo tyrimus ir įsitikino ypatingos muzikos ir smegenų veiklos sąveikos svarba. Muzikos poveikis bendruomenei – gerėjanti jos jausena, švelnėjantys socialiniai kontaktai. Ir tai vis dėl cheminių reakcijų smegenyse (oksitocino, melatonino, noradrenalino) padidėjimo.
Manyčiau, gerokai sveikesnė, pozityviau nusiteikusi klausytojų auditorija išėjo koncerte išgirdusi G. Gimeno diriguojamą orkestrą ir žmogaus psichikai didžiulę gerumo dozę paskleidusią Ludwigo van Beethoveno muziką: uvertiūrą „Kariolanas“ ir Ketvirtąją simfoniją B-dur.
Dirigentas jau devynerius metus vadovauja šiam kolektyvui. Galima buvo žavėtis orkestru vienybe, skambančia visuma. Atskiros orkestro grupės nesistengė konkuruoti. Solistai išryškino vedamąsias muzikos linijas puikiai valdydami instrumentus (ko vertas greitas dvigubo staccato fagoto epizodas simfonijoje!). „Kariolano“ muzika – natūraliai besiliejanti pozityvi energija. Neforsuoti nei tempai, nei dinamika.
Puikus epizodas simfonijoje – ant punktyrinio ritmo piešinio besiliejanti melodija. Skaidri partitūra. Jokios „akustinės duobės“ nemaišė lanksčia dinamika pagroti puikius pučiamųjų dialogus. Styginiai jautriu pianissimo kūrė foną išraiškingoms solinėms pūtikų frazėms. Salę užliejo klasikinės muzikos skambančios partitūros darna, švara, praeities genijaus šviesa. Jos pasigendame savo koncertų salėje.
Dirigentas nešoko, nedemonstravo efektingų pozų, bet sumaniai kūrė raiškią, iškalbingą muziką.
