LSPO greta profesionalių programų daug dėmesio skiria jauniesiems žiūrovams – rodo muzikinius spektaklius visai šeimai „Trimito skrydis“ ir „Trimito miestas“, kurių populiarumas paskatino ir naujus kūrybinius sumanymus.
Naujausiame orkestro spektaklyje „Skambantys skaičiai“ gvildenamos muzikos ir matematikos sąsajos: ar muziką galima suskaičiuoti, o gal skaičiai moka šokti ir dainuoti? Atsakymų spektaklyje ieškos Madam Nulštein, kuri su orkestru spręs „muzematines“ lygtis ir kitus rebusus.
Spektaklį kūrė aktorė ir režisierė Birutė Mar, aktorė Vitalija Mockevičiūtė, dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Antanas Kučinskas, dirigentas Tadas Šileika ir scenarijaus autorė, poetė Daiva Čepauskaitė, kuri prieš artėjančią premjerą sutiko atsakyti į klausimus.
– Esate žinoma poetė, dramaturgė, pjesių ir eilėraščių vaikams autorė. Kaip jus pasiekė pasiūlymas kurti spektaklį „Skambantys skaičiai“?
– Rašyti libretą-scenarijų naujam spektakliui vaikams man pasiūlė Antanas Kučinskas, orkestro meno vadovas repertuarui. Su Antanu lig šiol esame sukūrę gal tris operas vaikams, kurios buvo sėkmingai rodomos Klaipėdos muzikiniame teatre, todėl dirbti kartu man nebuvo nauja patirtis.
Antano idėjos visada atrodė įdomios, kūrybingos, kurti su juo ir malonu, ir azartiška. Taip nutiko ir šį kartą. Antanas išdėstė savo sumanymą – sukurti spektaklį apie muzikos ir matematikos ryšį, papasakojo, kiek daug muzikoje yra skaičiavimo.
Idėja man pasirodė labai įdomi, tik reikėjo sugalvoti, kaip ją realizuoti su orkestru. Lig šiol daugiausia rašydavau tekstą aktoriams, o čia reikėjo įsivaizduoti scenoje visą orkestrą – didelį sudėtingą personažą ar personažų būrį, kuris kalba ne žodžiais, bet muzikos garsų kalba.
Iššūkiai rašant vaikams yra tokie pat kaip ir rašant suaugusiesiems. Rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria, jis nėra nei lengvesnis, nei paprastesnis. Reikia papasakoti istoriją, surasti būdą, kaip geriausiai atskleisti sumanymą.
Rašant vaikams yra tam tikros specifikos, reikalavimų – turinys turi būti aiškus, suprantamas, kalba – atitinkanti vaiko suvokimą. Bet rašydama vaikams nesistengiu visko pateikti primityviai, pataikauti. Vaikai nėra naivūs, jie tik turi mažiau patirties.
Rašant vaikams, manau, geriau būti šiek tiek priekyje, kad jie galėtų judėti pirmyn, o ne eiti iš paskos. Jei ko nors iki galo ir nesupras, nieko baisaus, galės paklausti ir pasidomėti.
– Ne paslaptis, kad studijavote mediciną. Kaip šios studijos paveikė jūsų kūrybinę veiklą? Gal medicinos ir literatūros santykį galėtume lyginti su muzika ir matematika? Kas bendra tarp šių sferų?
– Manau, kad tiesiogiai – niekaip. Tačiau, kaip sako liaudies patarlė, – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Turbūt tos žinios praverčia, nes rašant, kuriant įvairius personažus prireikia įvairių patirčių.
Ar medicinos ir literatūros santykį galėtume lyginti su muzikos ir matematikos santykiu, nežinau. Gal ir galima įžvelgti paralelę kaip tarp mokslo ir meno. Galbūt ir galima manyti, kad medicina gydo kūną, o literatūra – sielą? Turbūt menas ir mokslas bando pažinti mus supantį pasaulį, jo sandarą, tik skirtingais būdais. Jie praplečia mūsų akiratį, papildo žinias ir parodo, kiek daug dar nežinome.
– Esate sukūrusi ne vieną pjesę vaikams, taip pat eilėraščių rinkinį „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Kaip jūsų kūryboje sąveikauja poezija ir dramaturgija?
– Poezija apskritai turbūt yra labiau mąstymo būdas, pasaulio matymo įrankis ar būdas suvokti pasaulį. Dramaturgija turbūt yra būdas tam pasauliui suteikti struktūrą.
Todėl manau, kad mano dramaturgijoje visada yra šiek tiek poezijos, o eilėraščiuose – dramaturgijos. Tai susipina, juk esu tas pats žmogus. Mano kūryboje poezijos ir dramaturgijos santykis draugiškas, kaimyniškas, giminiškas, nekomplikuotas, tuo pat metu savarankiškas, nepriklausomas ir universalus.
– O kokie veikėjai vyrauja „Skambančiuose skaičiuose“?
– Spektaklis sukonstruotas kaip pamoka mokykloje, todėl čia, žinoma, veikia mokytojai ir mokiniai. Mokytojai nori išmokyti savo dalyko, kuris jiems atrodo svarbiausias. Vienas mokytojas net labai panašus į genialųjį Albertą Einsteiną, bet, kaip sakoma, visi sutapimai – atsitiktiniai.
Na, o mokiniai šiame spektaklyje yra pats orkestras – įvairiausi instrumentai su savo charakteriais. Kaip turbūt kiekvienoje įprastoje mokykloje, mokiniai nelabai trokšta mokytis. Jie nori smagiai leisti laiką.
Šio spektaklio metu žiūrovai turėtų gauti ir viena, ir kita – ir žinių, ir pramogą. Gal dar suvokimą, jog, kad ir kiek skaičiuotume, kiek dėsnių beatrastume, mūsų pasaulyje visada lieka begalė paslapčių ir uždavinių, kurių šiandien negalime nei paaiškinti, nei išspręsti. Ir dėl to gyventi labai įdomu. Šiame spalvingame pasaulyje šalia tiksliausių skaičiavimų visada lieka vietos mistikai, absurdui, netikėtumui.
– Kokių iššūkių kyla kuriant muzikinį spektaklį, kai scenoje greta aktorių sėdi milžiniškas orkestras?
– Taip, orkestras ir jo instrumentai man yra gana neįprastas veikėjas scenoje. Jis nekalba dramos kalba, negaliu jam tiesiog sukurti teksto. Jis turi savo kalbą – muziką, bet spektaklis skiriasi nuo koncerto, kur pakanka tiesiog groti.
Šiame muzikiniame spektaklyje orkestras ne tik gros, bet gaus ir pavaidinti. Orkestrantai, be savo muzikinės partijos, dar turi šiokius tokius vaidmenis, o jų atliekamą muziką bandžiau paversti bendros istorijos ar veiksmo dalimi.
Mėginau kurti dialogą naudodama muzikinį tekstą, tai man buvo nauja ir įdomu. Be to, man pačiai buvo labai smagu suvokti, kaip stipriai susiję muzika ir matematika, kiek skaičių galima sugroti, kiek garsų suskaičiuoti ir kiek daug yra nesuskaičiuojama ir nesugrojama. („Sostinė“)
Spektaklio „Skambantys skaičiai“ premjera – kovo 3 d. 15 val. LSPO salėje (T.Ševčenkos g. 19A). Vyks ir papildomas seansas kovo 14 d. 10 val.
