Galima pasišaipyti, kad varinį pučiamąjį valtornę kažkodėl priskyrė mediniams pučiamiesiems. Pučiamųjų kvintetas yra standartinis klasikinis kamerinis ansamblis, sudarytas iš keturių medinių pučiamųjų ir varinio – valtornės. Ir kodėl reikia ansamblio pavadinime nusižengti klasikos tradicijai?
Klausiausi grojančiųjų ir mintimis grįžau į keturiasdešimties metų senumo praeitį. Grojančiųjų atsakingiausiose pozicijose pūtikų Lietuvos atlikėjų bendrijoje buvo nedaug. Fleitos žvaigždės tebuvo Augustinas Armonas pokariu, vėliau – Algirdas Vizgirda. Ilgą laiką obojus karaliavo tik Juozo Rimo rankose, fagotas – Juozo Slankausko, klarnetas – Algirdo Budrio, valtornistai buvo du – Alfredas Račkauskas ir Skaidris Kižys ir t.t.
Didžiulėmis pastangomis pro geležinę uždangą A. Budrys ištrūko į Paryžiaus konservatoriją, atverdamas kelią keletui kitų instrumentininkų. Tai buvo didžiulis proveržis Lietuvos pučiamųjų instrumentų dėstymo metodikos, muzikos interpretacijos istorijoje.
Skaitau 2003 m. susikūrusio Kristupo pučiamųjų kvinteto lankstinuke pateiktą ansamblio ir atlikėjų kūrybines biografijas. Tai ne ilgiausiai veikęs tokios sudėties kolektyvas, tačiau faktai įspūdingi. Pasaulio šalys, iškilių pedagogų, menininkų pavardės, tarptautinių konkursų nugalėtojų vardai, kurie rašomi greta lietuvaičių menininkų pavardžių. Tik laisvoje šalyje galėjo būti tokios permainos. Malonu tai skaityti minint laisvos Lietuvos Nepriklausomybės metines.
Minimo koncerto metu klausytojai ir šį kartą žavėjosi muzikantų kūrybinio darbo rezultatu. Dabar visi groja ne atsitiktinai nupirktais instrumentais, nebenaudoja savadarbių liežuvėlių... Žavi pavydėtina ansamblio ir atskirų solistų garso kokybė, puiki intonacija ir instrumentų valdymo meistrystė.
Šiame koncerte kvinteto svečias buvo pianistė Indrė Baikštytė. nepabijojusi pasirodyti su pučiamųjų gaudesiu.
Partitūros nebuvo lengvos. Fragmentiškas Philippe'o Hersanto „Osterlied“ – primityvokas kūrinys, bet leidęs instrumentininkams pasirodyti puikiai intonuojant unisonuose, šmaikščiose kadencijose. Pianistė rado puikių niuansų, meistriškai įprasmino muzikos kolorito kaitą. Spalvingo garso paieškos – vienas žaviausių I. Baikštytės pianizmo bruožų.
I. Baikštytė – LMTA Kamerinio ansamblio katedros profesorė, meno daktarė, šiuolaikinės muzikos specializacijos studijų koordinatorė. Muzikai ji atsidavusi siela, visada entuziastingai puolanti į nežinią.
Pianistė – dažna koncertų salėse, daug groja ir nerecenzuojamuose koncertuose. Su fortepijoniniu trio „FortVio“ ji pelnė pirmąsias premijas Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Austrijoje. 2012 m. šis ansamblis tapo aktyviu ECMA (Europos kamerinės muzikos akademija) nariu, pelnė Lietuvos kultūros ir meno premiją.
I. Baikštytė – puiki koncertmeisterė, o svarbiausia – visada žvelgianti į priekį, skaitanti naujausios muzikos tekstus, gebanti rasti bendrą kalbą ne tik su solistais instrumentininkais, orkestrais, vokalistais, bet ir su kompiuteriu. Praėjusiais metais puikus buvo jųdviejų duetas vieno ryškiausio Europos kompozitorių Ivano Fedele autoriniame koncerte Kazio Varnelio namuose.
Prancūzų kompozitorius Darius Milhaud (skaitoma – Mijó) yra pasakęs: „Man Prancūzija prasideda Provanse ir nusitęsia iki Rio de Žaneiro“. Tokia spalvinga ir jo muzika. Atrodo, šią minutę jo fantazijose gimsta melodiniai spalvingi kontrapunktai, kūriniuose siekę išreikšti bendražmogišką džiaugsmą ir liūdesį.
Tokia buvo jo Sonata fleitai, obojui ir fortepijonui. Spalvinėse variacijose, savitose pasažų lavinose atlikėjai gebėjo perteikti ir prancūziškos muzikos kvėpavimą.
Prancūzų kompozitorius Francisas Poulencas mėgo spalvingus pučiamuosius instrumentus, jiems kūrė įvairių žanrų kūrinius. Ne vieną esame girdėję ir Lietuvos scenose. Šį kartą – Sekstetas „pour piano et quintette à vent“. Buvęs puikus pianistas, kompozitorius suteikė galimybę spalvų fejerverkais pasirodyti ir fortepijonui. Koncerte puikiai derėjo ansamblio vertikali garso koncentracija ir besiliejančių kantilenų polėkis.
Tikslingai sudarytoje koncerto programoje greta prancūzų muzikos pristatytas ir dabar kuriančio Lietuvių kompozitoriaus Vykinto Baltako kūrinys pučiamųjų kvintetui „Redditio 2“. V. Baltako „Redditio“ buvo sukurtas festivalio „Transit“ (Belgija) užsakymu, premjerą šiame festivalyje 2010 m. spalį atliko autoriaus diriguojamas ansamblis „Champ d’Action“. „Redditio 2“ premjerą Londono „Queen Elisabeth Hall“ 2013 m. atliko kvintetas „Cataleya“.
Tai visai kitas pasaulis, kuriame garso gyvenimas kuria vis naują estetinę tikrovę. Klausytojai dėmesingai sekė tą garso klaidžiojimą, jo sankirtas. Klausiau mąstydama apie atlikėjus, kurie jau yra perpratę naujo muzikinio mąstymo esmę ir dažniau talentingomis interpretacijomis galėtų klausytojus įvesti į XXI a.
