Lietuva visoje Sovietų Sąjungoje garsėjo kamerinės muzikos atlikėjais, kamerinės muzikos renginiais. Ir Europoje buvo žinomas Lietuvos kamerinis orkestras bei trys individualų braižą turėję valstybiniai kvartetai.
Vyko intensyvus kamerinės muzikos gyvenimas, visus kolektyvus jungė puoselėjamos muzikavimo, bendravimo su pasaulio atlikėjais tradicijos. Rengiamuose tarptautiniuose festivaliuose dalyvaudavo ryškūs įvairių šalių kolektyvai. Juos girdint prestižinėse mūsų salėse brendo klausytojų estetinės pažiūros, plėtojosi muzikos styginių kvartetams kūrybos pažinimo akiratis.
Kvarteto žanras – ne atsitiktinai susibėgusių stygininkų pasigrojimo kartu būdas. Tai nuosekliai ugdoma konkretaus kolektyvo kalbėsena, raiškos stilistika. XVIII a. plitęs kaip maloni muzikos mėgėjų namų muzikavimo forma kvarteto menas Vienoje pradėjo profesionalių muzikų puoselėjamą kelią.
Lietuvoje didžiausios reikšmės kultūros istorijoje turėjo ilgiausiai narių branduolį išlaikęs Lietuvos kvartetas (Eugenijus Paulauskas, Kornelija Kalinauskaitė, Jurgis Fledžinskas, Romualdas Kulikauskas). Jo narių profesorių pastangomis buvo kuriama kvartetų, kitų kamerinių ansamblių muzikavimui palanki atmosfera, įvaizdis visuomenėje ir ugdomos naujos kartos, gebančios ręsti pirmeivių veiklą.
Pirmieji kūrybos scenoje estafetę perėmė Vilniaus, vėliau Čiurlionio kvartetai. Dar jaunesnių kartų muzikai rado naujų nišų veiklai naujoje epochoje. „Chordos“, Kauno, Panevėžio kvartetai, „Archi Quartett“, „Bass archo“, fortepijoniniai trio, pučiamųjų kvintetai – tai vis dėmesio verti, anų istorinių kvartetų išauginti kitos patirties muzikų dariniai.
Jeigu Lietuvos kvartetui 1996 m. netekus visų narių buvo nutarta biografiją baigti, tai kiti du istoriniai kolektyvai išlaikė vardus net ir nuolat besikeičiant kvarteto dalyviams. XXI amžiuje pakeitė savo įvaizdį, turinį, net ir formą taip pat kiti filharmonijos senbuviai: Lietuvos kamerinis orkestras, ansamblis „Musica humana“.
Vykstant esminei kolektyvo kaitai, gal reikėjo tai vertinti kūrybiškiau ir, atsisveikinant bei gerbiant istoriją, suformuoti naujus kolektyvus kitais pavadinimais. Te kiekvienas kurs naują legendą.
Taigi, Vilniaus kvartetą epocha pažino visus laimėjimus pelniusios sudėties, kai jame griežė A. Vainiūnaitė, P. Kunca, D. Katkus, A. Vasiliauskas. Vasario 3-osios koncerto lankstinuke labai korektiškai po nuopelnų nuorodomis parašytos ir šios pavardės. Tačiau kvarteto nariai taip keitėsi, kad Visuotinė lietuvių enciklopedija nebespėja koreguoti faktų.
2015 m. pasikeitus primarijui Audronei Vainiūnaitei ir kvarteto vedle tapus Daliai Kuznecovaitei, sakyčiau, kolektyvas išgyvena paieškų stadiją. Kvartetas – tai jo narių mąstymo vienovės, garso formavimo, ilgamečių stilistinių sutarimų ieškojimo kelias. Todėl šiandien vertinti Vilniaus kvarteto brandos lygį nebegalima – groja vėl nauji jo dalyviai: smuikais D. Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, altu – buvusi orkestro „Kremerata Baltica“ koncertmeisterė Kristina Anusevičiūtė.
Į kvarteto violončelininko vietą buvo paskelbtas net tarptautinis konkursas. Panoro groti įvairiose šalyse dirbę 17 violončelininkų. Konkursą laimėjo ukrainietis Viktoras Rekalo, Charkivo muzikos institucijų auklėtinis.
Minimo koncerto programoje – XIX a. šveicarų/vokiečių kompozitoriaus Joachimo Raffo kvartetas Nr. 3 e-moll. Klasikinės sandaros, dvelkiantis J. Brahmso muzikos dvasia. Vilniaus kvartetas gerai susigrojęs, aiški D. Kuznecovaitės lyderystė, tačiau, manau, dar turintis ieškoti kompaktiško skambesio.
Intrigavo XX a. pirmos pusės šveicarų kompozitoriaus Pauliaus Juono Fortepijoninis sekstetas c-moll. Jis prikeltas pianistės, Tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatės (1995) Guodos Gedvilaitės iniciatyva. Išleidusi aštuonis įrašų albumus pianistė kasmet klausytojams pristato kažką intriguojančio. Jos iniciatyva tęsiamas „Claros Schumann salono“ projektas, organizuojamas Vilniaus rotušės muzikos festivalis.
Turinti savitą kūrybinį braižą, iniciatyvi pianistė nepaliauja ieškoti ne tik naujų krypčių sceninės veiklos kūryboje, bet ir įdomių partnerių. Slaviškos, vokiškos muzikos charakteristikos tiktų P. Juono kūrinio muzikinei medžiagai apibūdinti. Kūrinys buvo atliktas raiškiai pateikiant žaismingas variacijas, ugningą polėkį. Gražūs, lengvi fortepijono pasažai, jautrūs komentarai. Gal kiek gracingumo stigo interpretuojant menuetą.
Sekstete grojo puikus ansamblistas violončelininkas Mindaugas Bačkus, solo epizoduose klausytojus žavėjęs savo puikiomis kantilenomis.
