„Stalo teatro“ spektaklyje „Rhesanium“ L. Rėza atgimsta teatro scenoje: spektaklis leidžia prisiliesti prie šios asmenybės gyvenimo ir atrasti tai, kas galėjo netyčia pasimesti tarp enciklopedijos faktų ir žinių.
„Labiausiai įstrigo faktas, kad L. Rėza gyvenimo pabaigoje savo užgyventą turtą atidavė tokiems kaip jis – našlaičių bendrabučio statybai ir jų išlaikymui. Vadinasi, jis suprato našlaičių dalią – jaunų žmonių, kurie norėjo mokytis, bet neturėjo palaikymo. Bendrabutis buvo pavadintas „Rhesanium“ – kaip ir mūsų spektaklis“, – pasakojo „Rhesanium“ režisierė, „Stalo teatro“ vadovė Saulė Degutytė.
Galimybė išvysti naujomis spalvomis tapomą L. Rėzos asmenybę laukia vasario 9 d. Lietuvos teatro sąjungoje. Spektaklio kūrėjai L. Rėzos gyvenimo vaizdais perteiks visais laikais aktualią šios asmenybės žmogiškąją išmintį.
„Visais amžiais žmonės ieškodavo atsakymų savo prisiminimuose, savo vaikystėje, santykiuose su tėvais. L. Rėza buvo našlaitis, o tais laikais dar nebuvo psichoterapeutų, taigi jis savo problemas sprendė darbais: užsimiršdamas nuo skausmo, netekties, nuo tuštumos, jis leidosi į knygų pasaulį“, – pasakojo S. Degutytė.
Spektaklyje paliečiamos tokios temos kaip prisiminimų ieškojimas, žmogaus atmintis, fantazija ir jų reikšmė įveikiant gyvenimo sunkumus.
„Stalo teatras“ yra objektų teatras, kurio misija – sceninį vyksmą kurti iš paprastų daiktų, pvz., puodų, batų, žirklių ir t.t. Toks požiūris į daiktus ne tik ugdo žiūrovų vaizduotę, bet ir padeda įgyvendinti tvaraus gyvenimo prevencijos idėją: sudėvėtų, netinkamų naudoti daiktų nereikia skubėti išmesti, nes juos puikiausiai galima panaudoti įvairiems kūrybiniams sumanymams.
Tokiu principu paremtas ir spektaklis „Rhesanium“, iš įvairiausių detalių kuriantis L. Rėzos laikmečiui ir aplinkai atstovaujančius kitų veikėjų portretus. Vienu pagrindinių objektų čia tampa laiškai, prabylantys praeities žmonių lūpomis – žmonių, kurie, kaip ir L. Rėza (ar mes), ieško, laukia, praneša ir pataria.
Tai vienintelis „Stalo teatro“ spektaklis, skirtas suaugusiems ir jaunimui. „Rhesanium“ skamba daug citatų ir nuorodų: pasigirsta Kristijono Donelaičio „Metų“ pamokslavimas geros valios žmonėms ir net L. Rėzos dėstytojo bei kolegos, filosofo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“ ištraukos.
Spektaklyje daug kalbėjimo užuominomis, metaforų, lyriškumo, vyrauja kontempliatyvi atmosfera. Tačiau įtempto siužeto stoka „Rhesanium“ tampa privalumu. Kaip teigė kūrėjai, objektų teatro įrankiais įmanoma pasakoti tai, ko negalėtų atverti joks tyrimas, jokia biografija: per atmosferines nuojautas, užuominas, atgijusius ir sužmogintus daiktus į žiūrovą kreipiasi didžioji žmogaus gyvenimo metafizika – tai, kas nenusakoma, tampa juntama ir drauge išgyvenama.
L. Rėzos asmenybę ir aplinką naujai atskleidžiantį spektaklį praturtina gyvai įvairiais rakandais – popieriumi, geležiniais objektais, dubenimis ir kt. – atliekama muzika (kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Valandos trukmės spektaklyje „Rhesanium“ sužaidžiama ir sugrojama gyvenimo kelionė nuo benamystės iki būtovės bendrabučio.
Bilietus galite įsigyti kakava.lt.
Spektaklio režisierė – Saulė Degutytė, vaidina – Saulius Čėpla. Kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė, dramaturgė – Sandra Bernotaitė, kostiumų dailininkė – Renata Valčik, šviesų dailininkai – Tadas Juozapaitis ir Rimas Molis, muziką atlieka – Snieguolė Dikčiūtė ir Saulė Degutytė.
