Koncerto programa – paslaptinga, o jos kontekstuose slypi sudėtingi kūrėjų gyvenimo vingiai. Kompozitorių Joachimą Raffą galima laikyti ir šveicaru, ir vokiečiu. Jo tėvas ir mokytojas 1810 m. pabėgo iš Viurtembergo pietvakarių Vokietijoje, kad išvengtų priverstinio verbavimo į Napoleono kariuomenę, renkamą kariauti Rusijoje.
Ypač išgarsėjęs paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais, J. Raffas buvo minimas kartu su Wagneriu, Lisztu ir Brahmsu kaip vienas žymiausių kompozitorių. Koncerte skambėjo jo Styginių kvartetas Nr. 3 e-moll.
Kitokie vingiai vingiuoja kompozitoriaus Pauliaus Juono gyvenime. Šis XX a. pirmos pusės kūrėjas gimė Rusijoje, tėvams šveicarams persikėlus gyventi į Maskvą. Čia jis studijavo smuiką ir kompoziciją, vėliau pasuko į Europą: buvo Berlyno aukštosios muzikos mokyklos kompozicijos profesorius, o 1934 m. persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki mirties.
Jo muzikoje galima rasti rusiško ir vokiško stiliaus, romantizmo ir modernumo, folkloro elementų. P. Juonas buvo žymus kompozitorius, dažnai atliekamas visoje Europoje. Būtent jo Fortepijoninis sekstetas c-moll ir subūrė visus šio koncerto atlikėjus.
„Šio kūrinio sudėtis yra labai reta, todėl ir ypatinga. Paprastai prie kvinteto prisijungia arba kontrabosas, arba koks nors pučiamasis instrumentas. Šiuo atveju yra dar viena violončelė, kurios partija sodri ir melodinga, ji suteikia kūriniui daugiau jėgos ir švelnaus bosinio kolorito.
Sekstete atsiskleidžia viskas, kas įmanoma – nuo lyriškumo, emocijų audrų iki virtuoziškumo ir humoro. Juono bendramokslis Sergejus Rachmaninovas jį pavadino „slaviškuoju Brahmsu“. Tai tikrai taiklu – lyriškos ir emocionalios melodijos suskamba kartais slavišku koloritu, o solidi 5 dalių kūrinio architektūra, vėlyvosios romantikos muzikinės kalbos stilius, griežtas, truputį nepatogus virtuoziškumas primena Johanneso Brahmso muziką“, – apie P. Juono kūrinį pasakojo pianistė G. Gedvilaitė.
