„Hofmano istorijų“ projektui jis siekė suteikti tarptautinį užmojį, juo atskleisti turimus Lietuvos talentus ir atrasti naujų. Anot S. Quatrini, tai pavyko. Jis didžiavosi ir demokratišku premjeros keliu į teatrą. Mat „Hofmano istorijų“ režisierius italas Federico Grazzini buvo atrinktas tarptautiniame konkurse, kuriame dalyvavo net 41 pretendentas, o vertino juos tarptautinio lygio teatro profesionalų žiuri, vadovaujama S. Quatrini. Be to, konkurso finale galėjo balsuoti ir visuomenė. Taip viltasi atrasti Europoje naują kylančią režisūros žvaigždę.
O kas geriau sužadintų jauno kūrėjo vaizduotę nei fantazijos ir magijos kupinas, vienas mįslingiausių operos repertuaro kūrinių – Jacqueso Offenbacho opera „Hofmano istorijos“? Joje yra ir daug erdvės pasireikšti įvairiems solistams, galimybių atverti naujų talentų.
S. Quatrini neslėpė, kad dirigentui prisitaikyti prie kitų parengtos koncepcijos ir sprendimų yra iššūkis. Kita vertus, juk jis pats palaimino F. Grazzini vizijas, sužavėtas jo idėjos paliesti provokuojančią erotinių fantazijų temą. „Kalbėti teatre apie seksualumą, savo fantazijas, net apie iškrypimą yra svarbu“, – tvirtino S. Quatrini.
Statant paskutinįjį J. Offenbacho šedevrą „Hofmano istorijos“, pagrindinis personažas dažnai būna siejamas su didžiuoju vokiečių romantiku Ernstu Theodoru Amadeumi Hoffmanu, pagal kurio tris pasakas apie idealios meilės ieškantį menininką Jules'is Barbier sukūrė operos libretą. O F. Grazzini pagrindinio personažo paveikslu teigė siekiantis atspindėti priklausomybių kamuojamą dabartinę visuomenę.
Tad jo Hofmano (matytame spektaklyje – Jeanas Francois Borras) kelionė prasideda anoniminių alkoholikų draugijoje sporto salėje, liejantis smuklės dainoms ir linksmybėms. Jausmingą meilės monologą mechaninei (pagal libretą) lėlei Olimpijai jis traukia po įnirtingo sekso su ja minios akivaizdoje. Vėliau šis Hofmanas patenka į savo antrosios mylimosios – ligotos Antonijos palatą, kurioje siautėja slaugytojai, o trečioji – Džuljeta – jį sutinka striptizo klube tarp erotiškų personažų, besiraitančių pagal nuostabią J. Offenbacho muziką.
Tarp gausybės spektaklio veikėjų vienintelis daugiaveidis šėtonas – suktasis miesto tarybos narys Lindorfas, piktasis lėlininkas Kopelijus, klastingasis gydytojas Miraklis ir miklusis magas Dapertutas (įspūdingo balso ir įtaigos solistas Giorgi Manoshvili) – įkūnijo J. Offenbacho operai būdingą paslapties ir magijos dvelksmą.
Romantiškas, nepaisant ligoninės personalo cirkų, išliko Antonijos (Viktorija Miškūnaitė) paveikslas. Organiškai į spektaklį įsiliejo Hofmaną visur lydinti jauki Mūza (Jelena Kordic).
Kurdamas labai dinamišką, provokuojantį šou, režisierius F. Grazzini gerokai nutolo nuo poetiško originalo – ir jo tekstų, ir muzikos, kurie dažnai kertasi su scenos reginiais. Užtat atskleidė tikrai įspūdingą mūsų jaunųjų solistų aktorinį potencialą.
Monikos Pleškytės Olimpija tapo tikra sensacija: ne dažna artistė ryžtųsi dainuoti koloratūras imituodama audringą lytinį aktą. Net teatras, atrodo, drovisi tų drastiškų scenų, nes fotografijose jų niekam nerodo.
Spalvingą ir įdomų išradėjo Spalancanio personažą spektaklyje sukūrė Karolis Kašiuba, į Antonijos tėvą kūrybingai persikūnijo Raimundas Juzuitis. Moteriškais rūbais aprengtas Rafailo Karpio Košenilis sėkmingai juokino publiką.
Visgi intensyvi vaidyba paveikė ne vieno dainininko intonavimo kokybę. Pristatydamas „Hofmano pasakas“ spektaklio muzikos vadovas pabrėžė, kad kai kurių solistų partijos – košmariškai sunkios.
J. Offenbachas neturėjo galimybių jų gludinti kaip Giacomo Puccini ar Giuseppe Verdi, nes mirė su šios operos rankraščiu rankose, net nespėjęs jo orkestruoti – tai padarė kiti. Beveik šimtą metų kompozitoriaus sumanymai buvo iškraipomi, pasaulyje skambėjo ir versijos su dalimis, prie kurių jis pats net neprisilietė.
Naujausio LNOBT spektaklio versija skiriasi nuo anksčiau rodytų Lietuvoje (čia būta keturių pastatymų, kurių paskutinį 1999 m. parengė dirigentas Jonas Aleksa su režisiere Monika Wiesler). Ji autentiškiausiai perteikia originalias kompozitoriaus intencijas, kurias atkūrė jo muzikos ekspertai Michaelas Kaye ir Jeanas Christophe'as Keckas, o 2009-aisiais paskelbė „Schott“ leidykla.
„Mes darome ne operą, o teatrą“, – ištarė per premjeros pristatymą S. Quatrini.
Senosios mokyklos dirigentams tai tikrai nepatiktų. Antai Riccardo Muti neseniai pareiškė, kad publika už savo pinigus turi teisę patirti tai, ką parašė kompozitorius, o ne tai, ko reikia režisieriaus koncepcijai.
LNOBT žiūrovai palankiai sutiko F. Grazzini ir jo senų bendražygių – scenografo Andrea Belli, kostiumų dailininkės Valerios Donatos Bettella, choreografo Angelo Smimmo – vizijas. Kūrėjai teigė brandinę savo idėjas ne vienerius metus. Tikėtina, kad publika prieš spektaklį su jomis susipažino, kitaip „Hofmano istorijų“ reginiai greičiausiai paliktų keisto balagano pagal subtilią, rafinuotą muziką įspūdį.
