Šis batutos meistras 2015-aisiais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo Milano teatro „La Scala“ orkestrui, o sausio 20-ąją po 16-kos metų vėl stojo prieš Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, šįkart – Nacionalinėje filharmonijoje.
Atrodė, kad trapios išvaizdos dirigentas taupiais judesiais telepatiškai valdo didelį kolektyvą, įpučia muzikai hipnotizuojančią gyvybę.
Trečią kartą atvykęs į Lietuvą daugelio prestižinių apdovanojimų laureatas, diriguojantis svarbiausiems pasaulio orkestrams, sužavėjo klausytojus įtaigiai atlikta spalvinga programa.
Vakare skambėjo Vienos klasiko Josepho Haydno Simfonija Nr.49, vokiečių romantiko Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija ir XX a. prancūzų kompozitoriaus Jacques’o Ibert’o Koncertas fleitai ir orkestrui, kurio solo partiją virtuoziškai pagriežė fleitininkas iš Graikijos Stathis Karapanos.
Ilgaamžiai instrumentininkai ir dainininkai kartais sulaukia kritikos strėlių dėl nenoro palikti sceną. Principingi recenzentai piktinasi, kad klausytojams už didelę kainą bandoma įsiūlyti „prastos būklės senieną“. Jų įsitikinimu, jei menininkai išties gyventų dėl meno, žinotų, kada laikas nutilti.
Vis dėlto dažnai būtent dėl publikos ir kritikų pataikavimo tos pavargusios žvaigždės neskuba atsisveikinti. Bet ilgaamžiai dirigentai kritikos išvengia, jų profesija – išskirtinė.
Akyse keitėsi epochos
Dar nepamiršome įspūdingo 86-erių šveicarų dirigento Charles’io Dutoit pasirodymo 2022-ųjų Vilniaus festivalyje. Jo diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sužėrėjo gražiausiomis spalvomis ir subtiliausiais muzikos niuansais.
Šis „Grammy“ apdovanojimų laureatas, praeityje vadovavęs prestižiniams pasaulio kolektyvams Europoje, Amerikoje, Japonijoje, intensyviai koncertuoja iki šiol ir yra vienas Šanchajaus festivalio Kinijoje vadovų.
Ne kartą Lietuvoje viešėjęs dabar 82-ejų maestro Riccardo Muti taip pat tebėra puikios formos. Neseniai jis atsisveikino su Čikagos simfoninio orkestro meno vadovo pareigomis, kurias ėjo 13 metų, bet ir toliau bendradarbiauja su šiuo vienu geriausių planetos simfoninių kolektyvų. Praėjusią savaitę jie kartu leidosi į Europos gastroles, kurių maršrute – svarbiausios Vienos, Budapešto, Turino, Milano ir Romos salės.
Tad kodėl R. Muti atsisakė prestižinių pareigų? Jis paaiškino norintis daugiau laiko skirti savo operos akademijos Italijoje studentams – perduoti jiems tai, ko pats išmoko iš savo mokytojų. „Knygose to nerasite“, – tvirtino maestro.
Vienas R. Muti mokytojų buvo legendinio dirigento Arturo Toscanini asistentas Antonino Votto, sakęs, kad geras operos dirigentas turi sugerti užkulisių dulkes. Tiesa, šiandien pats R. Muti mieliau diriguoja koncertus negu operas. Anot jo, operos pasaulis per daug pasikeitė, kai jo dievais tapo režisieriai.
„Dabar tai, ką diriguoji teatre, dažnai turi mažai bendra su tuo, ką matai. Aš nenoriu, kad trukdytų mano darbui, nenoriu praleisti savo likusių metų kovodamas su idiotais.
Publika už savo pinigus turi teisę išgirsti tai, ką parašė kompozitorius, o ne tai, ko reikia režisieriaus interpretacijai“, – dėstė R. Muti prieš pasirodymą praėjusiame Zalcburgo festivalyje.
Jis apgailestavo, kad pasikeitė ir orkestrų veidas. Anksčiau iš garso galėdavai tuoj pat pasakyti, kad groja Berlyno ar Vienos filharmonijų, italų ar prancūzų kolektyvai. Dabar, R. Muti įsitikinimu, visi orkestrai supanašėjo, įrašų industrijai vaikantis idealaus skambesio: geriausieji kažką prarado, vidutiniški kažką įgijo.
Lygindamas praeitį ir dabartį R.Muti, be kita ko, pastebėjo, kad jį maestro imta vadinti tik nuo 60-ies – šį titulą reikėjo užsitarnauti. Iki tol muzikantams jis buvo „ponas Muti“. Dabar maestro vadinamas kiekvienas, kuris laiko rankoje dirigento lazdelę.
Fenomenas traukia tyrėjus
Paradoksalu, kad prancūzams aršiai protestuojant dėl pensinio amžiaus prailginimo nuo 62 iki 64 metų, 20–30 metų vyresni dirigentai spindi šlovės viršūnėje.
Dar tuomet, kai vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo apie 50 metų, batutos garsenybės sulaukdavo 90-ies ir daugiau.
Tarkime, vienas ryškiausių XX a. dirigentų Leopoldas Stokowski mirė 95-erių, violončelininkas ir dirigentas Pablo Casasas – 96-erių, dirigentė ir kompozitorė Nadia Boulanger – 92-ejų, A. Toscanini – 89-erių.
Šiam reiškiniui yra skirta ne viena užsienio studija. Štai „Metropolitan Life Insurance“ tyrimas atskleidė, kad dirigentai gyvena 38 proc. ilgiau nei dauguma žmonių, o dirigavimą galima palyginti su širdį ir kraujagysles stiprinančiais pratimais.
Rankų, torso judesiai stiprina ir plaučius, taiso laikyseną, mažina stresą, padeda nepriaugti svorio, kelia endorfinų lygį. Aišku, dirigavimas anaiptol nėra tik makalavimas rankomis.
Ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei 70-mečiai dirigentai jau beveik gali vadintis „jaunaisiais“.
Vienas iškiliausių operos ir orkestrų dirigentų, buvęs ilgametis Klivlando simfoninio orkestro JAV meno vadovas Christophas von Dohnanyi būdamas 90-ies dar koncertavo su geriausiais JAV orkestrais. Šiandien šiam maestro 94-eri.
2021-aisiais miręs 92 metų batutos meistras, buvęs ilgametis Amsterdamo „Concertgebouw“ orkestro meno vadovas Bernardas Haitingas koncertavo iki mirties. Jo karjera truko 65 metus.
Lietuvių publikos dievinamas 87 metų maestro Zubinas Mehta tebėra vienas laukiamiausių prestižinėse salėse batutos milžinų. 88 metų batutos korifėjus Seiji Ozawa taip pat dar diriguoja ir vadovauja festivaliui Japonijoje.
Daugumą ilgaamžių dirigentų sieja išmintis ir pagarba kolegoms, abejingumas šlovei ir efektingiems gestams. Jie niekada netroško tapti superžvaigždėmis nei ant podiumo, nei gyvenime, nors manoma, kad šios profesijos atstovams būdingas valdingumas ir noras dominuoti.
Pateko į rekordų knygą
Kuklumu, santūrumu tarp kolegų visada išsiskyrė ir 96 metų švedų kilmės amerikietis dirigentas Herbertas Blomstedtas, įrašytas į Guinnesso pasaulio rekordų knygą kaip vyriausias dirbantis akademinės muzikos dirigentas. Jo karjera ant podiumo trunka jau 70 metų.
Beveik tris dešimtmečius jis vadovavo Skandinavijos orkestrams, dešimt metų – San Fransisko simfoniniam orkestrui JAV, vėliau – elitiniams Vokietijos kolektyvams.
Net perkopęs 90-ies metų slenkstį jis buvo geidžiamiausių planetos dirigentų dešimtuke. Kaip Septintosios dienos adventistas, H. Blomstedtas nedirba tik šeštadieniais, o kitomis dienomis beveik nesiilsi.
Dar šių metų pradžioje buvo suplanuoti jo pasirodymai su keliolika orkestrų, bet maestro atsidūrė ligoninėje – bent jau vasario pradžioje jį pavaduos kiti. Prieš savo 95-metį jis taip pat sirgo, bet greitai atsigavęs atnaujino keliones ne tik po Europą – buvo pasiekęs net Japoniją.
„Aš per daug myliu muziką, kad pasiduočiau. Visada yra dalykų, kurių noriu išmokti ir niekada nebūnu patenkintas rezultatu. Pasitenkinimą man teikia viltis, kad ateityje pavyks geriau, todėl noriu išnaudoti visas galimybes“, – neseniai aiškino maestro viename interviu.
H. Blomstedtas pelnė begalinę muzikos pasaulio pagarbą savo kilniu būdu, šviesia galva, įsiklausymu į muziką. „Tie, kurie negerbia praeities, nėra verti ateities. Tačiau nereikia slėptis už milžinų ir autoritetų. Atsirėmę į juos turime eiti pirmyn“, – samprotavo seniausias pasaulio batutos meistras.
Dirigentų poveikis muzikantams ir publikai dažnai nepaaiškinamas nei jų fizine forma, nei dirigavimo technika. Jų amžius nekvestionuojamas, o žavesys neblėsta, ką ne kartą patyrė ir lietuvių publika.
