Kitą savaitę prestižinė įrašų kompanija ECM išleis smuikininko Gidono Kremerio vadovaujamo kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ naują albumą „Songs of Fate“ su Baltijos šalių kompozitorių kūriniais, tarp jų – R. Šerkšnytės kompozicija styginių orkestrui „Ir tai praeis...“, sukurta Kronbergo akademijos festivalio Vokietijoje užsakymu.
Per porą metų žymusis orkestras šį kūrinį atliko svetur jau dešimtis kartų, o dabar jis papildys tarptautinio kolektyvo diskografiją greta kitų reikšmingų lietuvės darbų – „De profundis“ ir „Vasarvidžio giesmės“.
Gal naujasis opusas taps toks pat populiarus kaip R. Šerkšnytės studijų metų darbas „De profundis“, šį sezoną vėl sulaukęs ypatingo dėmesio užsienyje? Pastaroji 1998-ųjų kompozicija, maestro G. Kremerio pavadinta Baltijos šalių muzikos vizitinė kortele, tris vakarus skambėjo sausakimšoje Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje atliekama Mirgos Gražinytės diriguojamų Karališkojo „Concertgebouw“ orkestro stygininkų.
„De profundis“ išgirdo ir daugiau kaip 8000 Niujorko Lincolno centro salės „David Geffen Hall“ (buvusi „Avery Fisher Hall“) klausytojų debiutiniuose M. Gražinytės ir R. Šerkšnytės koncertuose su Niujorko filharmonijos orkestru.
Šį kūrinį į savo programą su Berlyno valstybinės operos kameriniu orkestru „Staatskapelle Berlin“ Vokietijos sostinės Pierre’o Boulezo salėje neseniai įtraukė ir dirigentė Giedrė Šlekytė. O Vilniaus 700-osioms metinėms skirtame koncerte Duisburgo filharmonijoje ši dirigentė pristatė pasaulinę R. Šerkšnytės naujausio kūrinio „Te Deum“ premjerą, sukurtą specialiai šiam koncertui Duisburgo filharmonijos užsakymu.
48 metų kompozitorė R. Šerkšnytė sutiko pasidalyti kupino darbų, kelionių ir koncertų sezono įspūdžiais.
– Koncertą Niujorko „David Geffen Hall“ lydėjo itin gausūs ir palankūs atsiliepimai JAV žiniasklaidoje. Anot vieno recenzento, išgirdę įspūdingą jūsų studijų darbą „De profundis“ niujorkiečiai turėtų reikalauti platesnės pažinties su jūsų kūryba. Kitas kritikas prisipažino liūdėsiantis, jei studentiška kompozicija taip ir liks populiariausiu jūsų kūriniu. Ką pati manote?
– Turbūt kiekvienas autorius turi savo populiariausių kūrinių penketuką. Gana dažnai yra atliekama ir mano „Vasarvidžio giesmė“ styginiams, taip pat simfoniniai kūriniai „Aisbergas“, „Ugnys“, fortepijoninė kūryba.
Labai norėčiau, kad išpopuliarėtų „Ir tai praeis...“. Viliuosi, kad prie to prisidės ECM albumas, nes jame įrašyta interpretacija labai gera.
O koncertai Niujorke buvo išties išskirtinis įvykis, visi keturi puikiai pavyko. „David Geffen Hall“ yra viena svarbiausių Amerikos salių, veikianti po atnaujinimo tik antrą sezoną. Jos akustika nuostabi, koncertuose griežęs Niujorko filharmonijos orkestras – fantastiškas. Buvo nerimo, kaip jis reaguos į mano kompoziciją, bet ėmėsi jos su begaliniu entuziazmu. Jaučiau ir didžiulį publikos palaikymą.
Ta kelionė viršijo mano lūkesčius, man tai buvo turbūt svarbiausias praėjusių metų įvykis. Maloni staigmena buvo Niujorko filharmonijos kvietimas dalyvauti savo kūrinio pristatyme, nes autorius įprasta kviesti tik į kūrinių premjeras.
– Pastarąjį dešimtmetį daug svarbių jūsų karjeros įvykių yra susiję su M.Gražinytės veikla. Su įvairiais pasaulio kolektyvais ji daug kartų atliko jūsų kūrinius „De profundis“, „Vasarvidžio giesmę“, „Ugnis“, „Aisbergą“.
– Taip, mus sieja itin stiprus ryšys jau daugiau kaip dešimtmetį. Gerai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 2012 metais jos koncerte Kaune, kuriame Mirga atliko Ludwigo van Beethoveno Šeštąją simfoniją su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Nelabai mėgau tą kūrinį, bet dirigentė savo įtaiga „paguldė“ publiką, o aš tą simfoniją tada išgirdau tarsi pirmą kartą.
Netikėtai naujai man nuskambėjo ir „De profundis“ Niujorko filharmonijos orkestro koncerte. Kūrinį grojo didžiulis, savaip susėdęs kolektyvas, tad atsiskleidė daug naujų jo spalvų.
Galima sakyti, kad per Mirgą užsimezgė ir mano partnerystė su dirigente G. Šlekyte, kuri dirba taip pat puikiai. Minint Lietuvos valstybės šimtmetį ji perėmė iš tuomet vaikelio besilaukusios kolegės mano oratorijos „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ dirigavimą Vilniaus festivalyje, o vėliau įrašė oratoriją ir „Deutsche Grammophon“ albumui, kuris buvo nominuotas „Gramophone Award“ apdovanojimui.
– Kuo ypatingas jūsų naujausias kūrinys „Te Deum“, kurio premjerą parengė ši dirigentė?
– Lietuvos šimtmečiui sukūrusi kompoziciją „Gloria“ puoselėjau mintį, kad reikėtų šio neilgo kūrinio tęsinio – dar vieno himno, su kuriuo „Gloria“ sudarytų diptiką. Anuomet man net dingtelėjo, kad gera proga premjerai būtų Vilniaus jubiliejus. Taip ir susiklostė.
Su Vilniumi susigiminiavęs Duisburgas panoro paminėti mūsų sostinės sukaktį lietuviškos muzikos koncertu ir pasiūlė man parašyti šia proga simfoninį kūrinį. Bet užsakovams patiko ir diptiko idėja, tad kūriau didesnei sudėčiai.
Visos aplinkybės tam buvo palankios: Duisburgo filharmonija erdvi, turi vargonus. Be to, kaip simboliška, kad jubiliejaus minėjime galėjo dalyvauti choras „Vilnius“, dainuoti lietuvių solistai, – jie su Duisburgo orkestru atliko mano diptiką. Tokia lietuviška gaida Duisburgo filharmonija pradėjo savo naująjį sezoną.
M. Gražinytės ir G. Šlekytės nuopelnus lietuvių kultūrai ir muzikai būtų sunku pervertinti.
Netiesiogiai per G. Šlekytę užsimezgė mano bendradarbiavimas su pianiste Mūza Rubackyte. Ji išgirdo Šveicarijoje Giedrės diriguojamą mano „Vasarvidžio giesmę“ ir, susižavėjusi kūriniu, panoro susipažinti su mano fortepijonine kūryba. Šiemet M. Rubackytės atliekami mano kūriniai turėtų skambėti Paryžiuje Lietuvos sezono Prancūzijoje programoje.
Be to, pianistės sumanymu šį sezoną Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje nuskambėjo mano „Aisbergas“.
– Kūrybos kalendoriui užpildyti jums užtenka asmeninių pažinčių – neprireikia agentų pagalbos?
– Esu dėkinga daugybei savo atlikėjų ir pagalbininkų. Tiesa, kartais pakalbinu atlikėjus, ar juos domintų mano idėjos, bet dažnai ir jie patys manęs klausia, ar turėčiau ką pasiūlyti. Kai prieš trejus metus susikūriau savo interneto svetainę, užklausų gerokai padaugėjo.
Kūrybinis gyvenimas žavus dėl staigmenų – jos labai įkvepia. Muziko kasdienybė yra sunkiai nuspėjama: metų pradžioje negali žinoti, kiek vyks koncertų, su kokiais žmonėmis bendradarbiausi, kaip suskambės tavo kūriniai.
Kai kuriems kompozitoriams reikia užsakymų, kad rastųsi idėjų, o man atvirkščiai – darbas prasideda nuo idėjos. Jei turiu idėjų, bus ir kūrinys, jei neturiu – kartais net rizikinga imtis užsakymo.
Įkvėpimui neturi jokios reikšmės, kur esu. Neieškau rezidencijų kūrybai – man patogiausia dirbti namuose, kur yra visos mano knygos, instrumentai, partitūros. Daugiausiai laiko praleidžiu Vilniuje.
– Nors bendraujate su atlikėjais, nemažai keliaujate, kompozitoriaus profesija yra gana vieniša. Ar tai neslegia?
– Man gyvenime daug kas įdomu. Negalėčiau rašyti po aštuonis kūrinius per metus, vieną po kito, atsiribojusi nuo gyvenimo. Be to, dėstau kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (R. Šerkšnytė yra pirmoji moteris, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedroje. – Red.).
Nemažai sportuoju, domiuosi psichologija, Rytų filosofija ir ypač kūrybiškumo fenomenu, kuris toli gražu neapsiriboja menine kūryba. Juk mes visi esame kūrėjai – kasdien patys kuriame savo gyvenimą.
Menininkės tapo tvirtu tandemu
2012 m. M. Gražinytė su Kauno miesto simfoniniu orkestru pirmą kartą atliko R. Šerkšnytės kūrinį – „Mažojo Princo pasaką“. 2014 m. ji dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui kompozitorės „Ugnis“ ir Vokietijos orkestrui – „Aisbergą“.
2016 m. abi menininkės šventė sėkmę Niujorko salėje „Alice Tully Hall“, kur skambėjo R. Šerkšnytės „Ugnys“, atliekamos Niujorko Juilliardo mokyklos orkestro. M. Gražinytė taip pat pristatė R. Šerkšnytės „De profundis“ su Europos kameriniu orkestru Liucernos festivalyje Šveicarijoje ir su Detroito simfoninio orkestro styginiais Detroite (JAV).
2018 m. menininkių draugystę pratęsė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertai Varšuvos filharmonijoje ir Berlyno „Konzerthaus“ salėje, kuriuose taip pat skambėjo „De profundis“. Vasario 16-osios iškilmingame koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre M. Gražinytė pristatė R. Šerkšnytės „Gloria“ pasaulinę premjerą.
Tais pačiais metais dirigentė įtraukė R. Šerkšnytės „Ugnis“ į Birmingamo simfoninio orkestro didelių europinių gastrolių repertuarą. Kūrinys skambėjo Vengrijos, Austrijos, Vokietijos, Olandijos ir Anglijos salėse. Be to, M. Gražinytė įrašė su „Kremerata Baltica“ R. Šerkšnytės „De profundis“ ir „Vasarvidžio giesmę“ kompozitorės autoriniam albumui, kurį išleido Vokietijos leidybos gigantė „Deutsche Grammophon“.
