Kasmet sausio 12 d. tradiciškai rengiamas koncertas „In Memoriam“, kuriame lietuvių kompozitoriai ir įvairūs profesionalūs atlikėjų kolektyvai suvienija jėgas ir pristato specialiai šiai progai sukurtus kūrinius.
Šįkart sausio 12 d. 19.45 val. Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas Sergejus Krylovas) atliks kompozitoriaus Antano Jasenkos oratoriją „Miraculum“ (lot. stebuklas). Mintimis apie kūrinį pasidalijo autorius kompozitorius A. Jasenka.
– Laisvės gynėjų dieną prisimename 1991 m. sausio įvykius, o taip pat už Lietuvos laisvę kovojusios žmonės. Koks jūsų santykis su šia data?
– 1991 metų sausio 13 d. įvykiai Lietuvai ir pasauliui tapo svarbūs atgavus Nepriklausomybę ir nuo sovietinės sistemos, ir nuo begalinės rusijos invazijos Baltijos šalyse. Ši data mums svarbi dabar kaip istorija ir įvykęs stebuklas. Istorija – tai faktologija, o stebuklas – tai Dievo apvaizda mums. Dievas mums suteikė galimybę pasirinkti, ir tauta pasirinko tai, ko buvo verta. Labiausiai mane domina šis stebuklo aspektai, todėl kurdamas muziką dedikuotą Laisvės gynėjų dienai norėjau pasiremti bibline Jobo istorija.
– Šiais metais tradiciniame koncerte „In Memoriam“ choras „Vilnius“ pristatys Jūsų specialiai šiai progai sukurtą kūrinį „Miraculum“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti kas tai per kūrinys?
– Visų pirma, šiai garbingai progai minėti pasirinkau oratorijos žanrą. Žodis oratorio kilęs iš italų kalbos; orare reiškia kalbėti, melstis. Šį žanrą būtų galima lyginti su teatru – jo taisyklės artimiausios dramos žanrams. Tai istorijos pasakojimas, jos meditavimas kalbant ar skaitant. Taip yra ir teatre.
Biblijoje yra trys knygos vadinamos, išminties literatūra – tai Patarlių, Mokytojo ir Jobo knygos. Jobo knyga yra laikoma vienu giliausių ir poetiškiausių Biblijos literatūros kūrinių. Šioje istorijoje nagrinėjamos sudėtingos žmonių kančios ir Dievo suvereniteto temos, pateikiama įžvalgų apie tikėjimą ir atkaklumą.
– O kodėl šiai progai pasirinkote būtent Jobo istoriją?
– Man šis Biblijos pasakojimas asocijuojasi su mūsų valstybės istorija. Buvome nepriklausomi, tačiau Nepriklausomybė buvo apgaule atimta rusijos. Lietuva ir kitos Baltijos šalys neteko savo valstybingumo. Taip buvo sunkus išbandymas. Nepriklausomybę atgavome, nes tikėjome ir buvome atkaklūs. Šiandieną vėl aštrėja klausimas kaip galime apginti savo identitetą nuo gresiančio pavojaus.
Svarbi detalė: Jobo istorijos pasakojimas neturi tikslo kažko pamokyti ar apibendrinti, jis palieka skaitytojui pačiam atsakinėti į klausimus, kurie kyla ją skaitant. Taip pat ir mums visiems tenka atsakyti į klausimus kas mums yra valstybė, kaip mes joje esame, ką mes joje veikiame ir kuriame. Tai ir yra didysis stebuklas, todėl ir pavadinau savąją oratorija „Miraculum“.
– Jūsų kūriniuose dažnai imponuoja įvairios metaforos ir turite labai artimą santykį su žodžiu. Pavadinimas „Miraculum“ kūriniui, skirtam paminėti sausio 13-ąją, tarsi įneša šviesius atspalvius. Kokia šįkart yra teksto reikšmė kūrinyje?
– Pavadinimas iš ties kalba apie stebuklą – tai šviesioji „atkaklumo“ ir „tikėjimo“ pusė. Iki to „stebuklo“ atkeliauti per išbandymus teko ir Jobui, ir mūsų šalies Nepriklausomybei. Vadinasi, kelionė buvo sunki.
– Kaip kūrėjas dirbate su įvairiomis menų sritimis, jos dažnai persipina viena su kita. Ar ir šiame kūrinyje galime tikėtis sąsajų su kitais menais?
– Taip, daug dirbu su tarpdisciplininiais žanrais, bet šiuo atveju tai nebus teatralizuotas veikalas, teatrališkumas čia pasireiškia daugiau mąstyme, nei vizualiame pasirodyme. Tiesa, bus personažų: Dievas iš trijų asmenų (skaitovas aktorius Darius Meškauskas, sopranas Lina Dambrauskaitė, tenoras Mindaugas Jankauskas), angelas priešgyniautojas HaSatanas (bosas Žygimantas Galinis) ir Jobas (tenoras Rafailas Karpis).
Jiems sukurti kostiumai (dailininkė Giedrė Brazytė), šiek tiek šviesų (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) ir judančių raidžių ir žodžių vaizdai iš Jobo knygos, (video menininkas Artis Dzerve). Taip pat savo librete be Šv. Rašto tekstų iš Jobo knygos naudojau iš Urtės Jasenkos eilėraščių rinkinio ir mano paties poetinius tekstus. Tačiau labiausiai koncentruojuosi į muziką, ji bus svarbiausia.
– Esate labai įvairiapusiškas kompozitorius. Galbūt kai kas jus labiau pažįsta kaip akademinės elektroninės, eksperimentinės muzikos kūrėją, galbūt kai kam geriau atpažįstama jūsų teatro muzikos kūryba. Koks jūsų santykis su chorine muzika?
– Šių sąveikų neskirstau į chorinę ar instrumentinę, elektroninę ar akustinę muziką. Svarbiausiai yra tai, ką nori pasakyti. Todėl instrumentarijaus sprendimus atlieku renkantis tekstus, scenarijų ar libretą.
Kuriant „Miraculum“ pagrindinė mano užduotis – pagerbti mūsų laisvės kūrėjus. O kas jei ne balsas gali geriau atlikti šia pagarbos funkciją. Balsas apskritai yra ausiai ir širdžiai artimiausias instrumentas: per girdėjimą pasiekia širdį, per skaitymą – suvokimą, per atkaklumą – laisvę. Visa tai yra atsakomybės, didžiulės atsakomybės.
– Su choru „Vilnius“ dirbate jau nebe pirmą kartą. Kas skatina vis sugrįžti prie šio kolektyvo? Kuo išskirtinis darbas su šiuo choru?
– Su choro „Vilnius“ dirigentu A. Dambrausku susipažinome mano kūrinio „Missus“ dalies Agnus Dei atlikime, Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (choras „Vilnius“ 2018 m. parengė „Džiazo mišias“, kurių dalims be A. Jasenkos muziką kūrė Jievaras Jasinskis, Laimis Vilkončius, Linas Rimša – K. L.).
Taip pat dirbome kitame labai svarbiame projekte – operos „Dievo dažnis yra 50 Hz“ paruošime. Gaila, nespėjome jos atlikti – 2020 metais prieš pat premjerą prasidėjo karantinas. Su choru taip pat bendradarbiavome ir Europos kultūros sostinės renginiuose 2022 m. Kaune – choras „Vilnius“ kartu su Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru (dir. Modestas Pitrėnas) ir solistais atliko specialiai atidarymo ceremonijai sukurtas simfonijas nr. 6 ir 7.
Taip su choru bendradarbiaujame iki dabar. Kai dirbi su tokiais aukšto lygio muzikantais, atlikėjais, nebelieka jokių abejonių kad toliau dirbsime kartu kiek leis sąlygos ir aplinkybės.
– Ar egzistuoja kažkoks muzikinis ar meninis lietuviškumo kodas? Ar laikote savo muziką lietuviška – t. y. ar, jūsų manymu, tą lietuviškumo kodą galima aptikti ir jūsų muzikoje ar kituose kūriniuose?
– Manau, kad globalizuotame pasaulyje nėra tokio dalyko kaip lietuviška, amerikietiška ar prancūziška muzika. Kartais kūriniuose naudoju baltiškuosius garsaeilius. Tačiau laikausi nuomonės, kad muzikoje arba yra kažkas menininko, kompozitoriaus įdėta, arba nėra. Ji veikia ausis ir širdį, arba ne. O muzikos komponavimo paslaptys yra jau kompozitoriaus amato ir talento dalykai. Suvesti į kosminį balansą įvykius ir yra didžioji paslaptis. Taigi – Stebuklas!
Antano Jasenkos oratorijos premjera sausio 12 d., 19.45 val. Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje. Įėjimas laisvas.
